Maistas, meilė ir kitos blevyzgos

Kalėdinė žąsis su apelsinų padažu

2011-12-31T00:38:00.000+02:00

Ieškojau recepto internete, kulinarinėse knygose, senuose užrašuose, pasinaudojau šiuo, iš supermamos.

Kepta žąsis:

1 žąsis (maniškė buvo apie 4 kg)

1,5 šaukšto jūros druskos

0,5 šaukšto šviežiai maltų pipirų, maltų kmynų

Marinatui:
2 cm ilgio imbiero šaknies gabalėlio
2-3 česnako skiltelių

2 v.š. medaus

tarkuotų 2 apelsinų žievelių

2 v.š. sojos padažo

0,5 stiklinės vandens

Patepti žąsiai:
1 v.š.acto
2 v.š. sojos padažo
2 v.š. medaus

Žasies paruošimas:

Prieskonius, t.y. druską, pipirus ir kmynus, pakepinti sausoje keptuvėje, atvėsinti ir sutrinti grūstuvėje ar kavamale. Žąsį gerai nuplauti, nupjaustyti riebalus, ištraukti plunksnų likučius (galima pincetu). Prieskonių mišiniu įtrintą žąsį palikau dviems paroms (galima ir trumpiau) marinuotis.

Marinatas:

Imbierą nuskusti ir susmulkinti gabaliukais. Česnaką taip pat smulkiai sukapoti. Imbierą ir česnaką sumaišyti su medumi ir sojos padažu, apelsinų žievelėmis, vandeniu. Mišinį užvirti, šiek tiek atvėsinti ir dar šiltą supilti į pilvo ertmę.

Pilvą užsiūti, jei reikia, ir kaklą. Kad sparnai ir kojos labai nekyšotų, apvyniojau žąsį maistine virve. Sparnų galus galima nupjauti, aš palikau (kiti rašo, kad nuo riebalų apsvyla). Dėti į skardą ir kepti. Kepiau kitaip, nei visi rekomenduoja ir rašo (čia, matyt, dėl orkaitės subtilumų). Nepyliau nei vandens, nei kokių kitų riebalų, nes kepant paskui dažnai reikia susikaupusius riebalus nupilti.
Žąsies riebalais nelaisčiau, pakako, kad dažnai varčiau ir ji puikiai apskrudo.

Likus 10-15 minučių iki pabaigos, žąsį ištepiau medaus-acto-sojos padažo mišiniu. Kitų prieskonių jau nebedėjau.

Ten pat, ir kitur, radau dar svorio ir kepimo laiko lentelę. Gal ir tinka. Nežinau. Aš kepiau tris valandas, ir dažnai keičiau temperatūrą. Iš pradžių, 20 min. - 220 laipsnių, paskui mažinau iki 170, vėliau iki 150, pridengiau kepimo popieriumi. Bulves supjausčiau stalo teniso kamuoliuko dydžio gabaliukais ir sudėjau likus gerai valandai iki kepimo pabaigos. Kepimo popierių nudengiau tik prieš ištepdama medaus-acto-sojos padažo mišiniu. Kol pjausčiau žąsį, bulves dar pakepiau 220 laipsnių temperatūroje, kad gražiai apskrustų.

Svoris kg - Kepimo laikas

1,5 - 1 val. ir 15-25 min.
2 - 1 val. ir 25-35 min.
2,5 - 1 val. ir 35-40 min.
3,5 - 1 val. ir 50-55 min.
4 - 2 val.
4,3 - 2 val. ir 10-15 min.
4,7 - 2 val. ir 15-20 min.
5,2 - 2 val. ir 20-30 min.
5,5 - 2 val. ir 30-40 min.
Kimštai žąsiai reikia pridėti dar apie 20-40 minučių.

"Įsmeigus į storiausią paukščio vietą, turi bėgti blyškiai geltonos sultys arba temperatūra toje vietoje turi būti apie 82 laipsnių."

Apelsinų padažas:
200 ml vandens
150 g cukraus
2-3 apelsinai, pjaustyti griežinėliais (du naudojau, kur nutarkavau žieveles, vieną - su žievelėmis)
8 a.š. žuvų padažo
80 ml žaliųjų citrinų sulčių (naudojau 0,5 citrinos sulčių)
1 cinamono azdelė
0,5 a.š. krakmolo

Užviriau vandenį su cukrumi. Ant nedidelės kaitros paviriau 5 min. Tada suverčiau apelsinų griežinėlius, cinamono lazdelę, žuvų padažą, dar paviriau 5 min. Tirščius nukošiau, o paskui supyliau šviežiai spaustos citrinos sultis ir šaukšte vandens ištirpdinto krakmolo (kažkaip norėjau tiršto padažo).

Ar kepčiau dar? Vienareišmiškai - taip. Ir vėl, matyt, nekimštą, nes įdaro visad likdavo. Mėsa minkšta, sultinga ir kvapni. Antrą dieną šalta smulkinta žąsiena apelsinų padaže - ne ką blogiau nei pirmos dienos kepsnys.

Vyšnių pyragas

2011-10-22T12:17:00.000+03:00

Baigėsi vasara, liko tik gražus jos prisiminimas ir, nebūtų keista, gamintų patiekalų nuotraukos, kažkur išsaugoti receptai tam kartui, kai bus laiko ir noro kompiuterį įsijungti. Kažkaip pastaruoju metu kompiuteris tapo tik darbine priemone, kurios vakare jau nesinori jungti.

Taigi, iš tų prisiminimų ir skanių patyrimų - vyšnių pyragas. Aš jį vadinu amerikietišku vyšnių pyragu (cherry pie), nes jis toks tipiškas amerikietiškas. Ir receptas iš ten. Pasirinkau šį receptą, nes jo sudėtine dalimi yra tapijoka. Skamba egzotiškai, o iš tiesų tai - krakmolas, gaunamas iš manijoko (angl. cassava) arba jukos šaknų. Šaltiniai nerekomenduoja jo gamintis patiems, nes manijoko šaknyje yra cianido pėdsakų, o majų gentys sugebėdavo panaudoti nuodus strėlėms, o šaknį palikdavo maistui.

Pyragas gaminamas iš trapios tešlos pagrindo, vyšnių įdaro ir tešlos "dangčio".

Trapiai tešlai (pate brisee):
2 1/2 puodelio (350 g) miltų
1 a.š. druskos
2 v.š. (30 g) cukraus (balto)
1 puodelis (226 g) sviesto, atšaldyto ir supjaustyto kubeliais
nuo 1/4 iki 1/2 puodelio (60 - 120 ml) ledinio vandens (imu vandenį, įberiu ledo kubelius ir naudoju pagal poreikį)

Vyšnių įdarui:
4 puodeliai (960 ml) vyšnių (be kauliukų)
3/4 puodelio (150 g) baltojo cukraus (kas mėgsta saldžiau, gali naudoti daugiau)
2 1/2 v.š. (30 g) tapijokos (angl. tapioca), recepte kalbama apie "greito paruošimo", aš naudoju perlinę (grūdeliais), tad ją reikai pamirkyti, kad išbrinktų. (*neturint tapijokos, galima keisti krakmolu - šis ingredientas skirtas sutirštinti įdarui*)
1/8 a.š. druskos
1 v.š. šviežiai išspaustos citrinos sulčių
1/2 a.š. vanilės ekstrakto (aš keičiu vanilininiu cukrumi)
1/2 a.š. kiršo (vyšnių degtinės) arba 1/4 a.š. migdolų ekstrakto (pasirinktinai)
2 v.š. (25 g) į kubelius supjaustyto siesto (išdėlioti ant supilto vyšnių įdaro)

Glazūrai:
2 v.š. grietinėlės
baltojo cukraus
Galima patiekti su plakta grietinėle arba vaniliniais ledais

Tešlą puikiai pagamina maisto kombainas, bet galima ir rankomis, tik reikia trinti tarp pirštų labai greitai, kad sviestas neištirptų. Suminkytą tešlą atšaldyti šaldytuve mažiausiai 30 min. Pusę tešlos kiekio iškočioti ir iškloti formą, sudėti vyšnių įdarą, suberti sviesto gabaliukus. Kitą tešlos dalį iškočioti, supjaustyti juostelėmis, sudėlioti ant vyšnių įdaro, užspausti kraštus. Viršų patepti grietinėle, pabarstyti cukrumi ir kepti įkaitintoje orkaitėje, 180 C temperatūroje apie 45 min. arba kol gražiai apskrus. Kepimo metu po skarda patiesti aliuminio foliją, kad būtų kur nubėgti vyšnių sultims. Pyragą ataušinti neišėmus iš skardos ir leisti atvėsti kambario temperatūroje.
Kai gaminau su šviežiomis lietuviškomis vyšniomis, pyrago spalva pavyko tamsesnė ir skonis intensyvesnis. Na, bet tinka ir šaldytos :).

Išklotas tešlos pagrindas

Prieš šaunant į orkaitę

Iškeptas

Šparaginės pupelės su kumpiu

2011-07-26T18:19:00.000+03:00

Linksma ši paskutinė savaitė - šitaip karšta, kad dieną valgyti nesinori. Kai svajoju išsikepti mėlynių pyragą, bet kol susirenku produktus iš parduotuvės, pagrindinis ingredientas - mėlynės - dingsta iš šaldytuvo. Taigi, pirkau mėlynes tam, kad pyragą išsikepčiau, o papildomai nusipirkau dar ir šparaginių pupelių.

Šparaginės pupelės su kumpiu

* dvi didelės saujos šparaginių pupelių
* penkios juostelės rūkyto ar džiovinto kumpio
* mažas smulkiai sukapotas svogūnas
* džiugo arba parmezano sūrio
* alyvuogių aliejus
* balzaminis actas
* 1 a.š. viduržemio jūros prieskonių

Padažui nerašau kiekių, nes viskas buvo iš akies. Į dubenį šliūkšt alyvuogių aliejaus (naudojau nuo saulėje džiovintų pomidorų), šliūkšt balzaminio acto, smulkintas svogūnas.

Šparagines pupeles nuplauti, nupjaustyti galiukus, susmulkinti į patogius kąsnelius, apvirti sūdytame vandenyje, 7-10 min. Nupilti vandenį, atvėsinti. Suberti į dubenį su padažu.

Kumpį suplėšyti į gabaliukus, pakepinti nesvylančioje keptuvėje. Suberti ant pupelių.

Viską pabarstyti tarkuotu džiugo ar parmezano sūriu, švelniai išmaišyti.

Šaltinis: mano šaldytuvo turinys

Šparaginių pupelių salotos su mėlynuoju sūriu

2011-07-20T21:19:00.000+03:00

Kažkada šparagines pupeles parduotuvėje nusipirkau pagauta impulso - buvo akcija, nors nelabai žinojau, kaip aš jas gaminsiu. Kažkada esu gaminusi su grietinėlės padažu, kaip karštą pagrindinio patiekalo garnyrą, bet šį kartą norėjau kitaip. Norėjau valgyti kaip pirmąjį šaltą užkandį, t.y. labiau kaip salotas.

Iš visų receptų išsirinkau tokį, kuris atrodė labiausiai pikantiškas ir kurio visus ingredientus turėjau namuose.

Taigi, šparaginių pupelių salotos su mėlynuoju sūriu

* pusė kilogramo šviežių šparaginių pupelių, supjaustytų į 2-3 cm dydžio gabaliukus
*1/4 puodelio sutrupinto į gabaliukus mėlynojo sūrio
*1/4 smulkiai supjaustyto raudojono svogūno
*1/2 puodelio alyvuogių aliejaus
*4 v.š. balzaminio acto
*1/2 puodelio paskrudintų pekano ar graikinių riešutų
*žiupsnelis druskos ir pipirų

Šparagines pupeles apvirti garuose, kol suminkštės, bet išliks pakankamai kietos (al dente), nuo 2 iki 6 min.
Dubenyje sumaišyti atvėsintas pupeles, sūrį, svogūną ir riešutus, supilti alyvuogių aliejų ir balzaminį actą. Paskaninti druska ir piprais. Rekomenduojama palaikyti valandą iki patiekiant ant stalo.
Šaltinis: internetas

Šparagai (smidrai) su šonine

2011-05-09T02:34:00.000+03:00

Pamenu, valgiau šparagus su olandišku padažu, bet šios žiemos dažniausiai gaminamu ir valgomu karštuoju užkandžiu netikėtai tapo šparagai (smidrai) apvynioti šonine ir iškepti orkaitėje. Dažniau nei kartais tokie šparagai pakeičia ir pagrindinį patiekalą.
Pastebėjau, kad šparagai labai skirtingi - vieni labai ploni, kiti - mėsingi. Kadangi naudoju šiam patiekalui žalius, o ne baltus, aš jų neskutu, tik gerai nuplaunu ir nulaužau galus. Jei būna labai ploni (kaip šioje nuotraukoje), tai į vieną šoninės juostelę vynioju po du ar net po tris. Gal apvirti ir nebūtina, bet aš tai darau, t.y. įmetu nuplautus ir nulaužytais galais šparagus į verdantį pasūdytą vandenį ir ant vidutinės kaitros paverdu daugiausiai 5 minutes. Tada suvynioju po tris į vieną šoninę (arba po du) ir šaunu į orkaitę. Užstatau kaitinimo iš viršaus (arba grill) režimą ir pakaitinu kol gražiai apskrunda. Tada apverčiu ir skrudinu kitą pusę. Svarbu nesudeginti šparagų. Geriausiai šparagų ir šoninės "vyniotinius" sudėti skardoje ant grotelių tam, kad riebalai išbėgtų ir šoninė gražiai apskrustų, o ne troškintųsi.

Taigi, paprastai vienam asmeniui pakanka
15 šparagų (jei labai ploni)
5 kiaulienos šoninės juostelės

Pomidorų, šparagų ir avinžirnių sriuba

2011-04-28T23:14:00.000+03:00

Jau esu rašiusi, kaip gaminau avinžirnių sriubą, tačiau šį kartą pomidorai dominavo, kartu puikiai derėjo šparagai ir avinžirniai, viskas dar papušta morkomis ir prisodrinta prieskoniais.
Na, nepaisant to, kad sviesto išvalyti tobulai nepavyko, t.y. jis gavosi ne tokios spalvos, kaip rekomenduoja, tačiau skaniai kvepėjo skrudintais riešutais, bet puikiausiai tiko kepinti prieskoniams kartu su svogūnu ir česnaku.

sriubai naudojau (šiaip, iš akies, 4 porcijos)

800 g (didelė skardinė) konservuotų luptų ir smulkintų pomidorų savo sultyse
2 morkos (supjaustytos pusžiedžiais arba ketvirčiais, priklausomai nuo morkos dydžio)
6 stiebeliai šparagų (arba kaip lietuviškai verčia - smidrų) (supjaustytų 2 cm dydžio gabaliukais)
1 saliero stiebelis (smulkiai supjaustytas)
puodelis išvirtų avinžirnių

Kadangi šparagus apviriau, nes gaminau kitą patiekalą, dar sriubai naudojau jų nuovirą. Šiaip galima skiesti sultiniu ar vandeniu, kaip kas mėgsta.
Beveik į pabaigą subėriau apkepintus svogūną su česnaku ir prieskoniais:

1 svogūnas (naudojau šalotinį svogūną) (smulkiai sukapotas)
2 česnako skiltelės (smulkiai sukapotas)
prieskoniai: kuminas, druska, pipirai, čiobreliai, bazilikai, karis
Viską pakepinau 2 v.š. lydyto sviesto, kol svogūnai suminkštėjo ir pakvipo prieskoniais.

1 a.š. grietinės (čia jei patinka ir tinka individualiam skoniui)

Skanu su juoda duona ar visai viena. Ypatingai tinka lietingą dieną.

Žieminės salotos su moliūgu

2011-04-15T20:06:00.000+03:00

Kažkaip susipainiojau visai. Norėjau nusipirkti "spaghetti squash", o nusipirkau "butternut squash", tad skubiai teko improvizuoti ir galvoti, ką čia pasigaminti. Visagalio interneto pagalba peržiūrėjau įvairius receptus, prisirinkau idėjų ir pasigaminau salotas.

pusė moliūgo
kelios saujos jaunų špinatų lapelių
sauja džiovintų spanguolių
sauja saulėgrąžų
apelsinas
alyvuogių aliejus
balzamiko actas
itališkų prieskonių mišinys
druska
pipirai

Įkaitintoje orkaitėje (apie 180 laipsnių) kepiau nuluptą, gabaliukais supjaustytą moliūgą su prieskoniais (druska, pipirai, itališkų pireskonių mišinys, paprika) ir alyvuogių aliejumi. Sėklas išmečiau, bet gal ir jas galima panaudoti? Kepiau apie 30-40 min. keletą kartų pavartydama. Likus penkioms minutėms iki pabaigos subėriau spanguoles, o saulėgrąžas pakepinau tuščioje nesvylančioje keptuvėje.

Kol kepė moliūgas pasiruošiau špinatus, nusilupau apelsiną, iškirsčiau skiltelėmis, jas nulupau ir susmulkinau. Į dubenį subėriau iškeptą moliūgą su spanguolėmis, subėriau saulėgrąžas ir pašlaksčiau balzamiko actu.
Spanguolės ir balzamiko actas salotoms suteikė truputį rūgštumo, moliūgas ir apelsinas - saldumo, traškūs spinatų lapeliai - gaivumo.
Vėliau gaminau antrą kartą - reikėjo pabaigti likusią moliūgo dalį, tai špinatų lapus keičiau kitokiu skirtingų salotų lapų mišiniu - irgi skanu.

Žagarėliai

2011-04-13T09:33:00.000+03:00

Mamos kepti žagarėliai man primena vaikystę ir gimtadienius, kai beveik permatomų traškių ir cukraus pudra nubarstytų žagarėlių kalnas būdavo vienas skaniausių desertų. Torto juk reikia laukti, jam reikia lėkštės ir pan., o žagarėlį pasiimi į ranką ir jis akimirksniu dingsta. Aišku, jei kur pakeliui nenukrenta, nes lūždavo vos paėmus į ranką - tokio plonumo ir trapumo buvo mano vaikystės žagarėliai. Man matyt reikėjo atsidurti už Atlanto, kad pamėginčiau pati juos išsikepti. Pirmą kartą kepiau diena anksčiau, nei turėjome valgyti, tai iki svečių atėjimo neliko nė vieno. Tai buvo įrodymas, kad pavyko, todėl antrą kartą šios klaidos nedariau ir kepiau tą pačią dieną. Ir net spėjau nufotografuoti likučius :).

Tešla labai paprasta:
1 kiaušinis
6 tryniai
1 v.š. be kaupo grietinės
miltai (tiek, kad neliktų prie rankų ir gerai įsiminkytų)
aliejaus kepimui (priklausomai nuo keptuvės dydžio, bet užtenka, kad aliejaus būtų 1,5 cm)
cukraus pudros pabarstymui

Į tešlą nedėjau nei druskos, nei cukraus. Išminkiau kietą tešlą, net rankas paskaudo. Pusvalandį palaikiau šaldytuve. Kočiojau labai plonai, tešlą dar padaužydavau kočėlu. Supjausčiau stačiakampiais, įpjaudavau per vidurį ir perverdavau. Dariau visus skirtingus - plačiusir trumpus, ilgus ir siaurus. Norėjau pažiūrėti, kaip geriau. Pasirodo, kad gerai iškepa visi, gal tik lengviau susitvarkyti su vidutinio ilgio ir pločio žagarėliais.
Iškepusius sudėjau ant popieriniu rankšluosčiu išklotos lėkštės, kad nuvarvėtų aliejaus perteklius, tai riebalų nesijautė.
Ir vėl neliko tą pačią dieną.

Chocolate Chip Cookies / Sausainiai su šokolado gabaliukais

2011-04-10T21:09:00.000+03:00

Kažkaip vienu metu susivokiau, kad laikas Amerikoje eina į pabaigą, o aš dar neišbandžiau nei to, nei kito, nei trečio recepto. Kadangi nesu sausainių mėgėja, tai pirktiniai sausainiai manęs iš viso nevilioja. Jei pati išsikepu, tai dar yra šansas, kad paraugausiu.

Susiradau Marthos Stewart tinklalapyje sausinių receptą ir viskas kuo puikiausiai pavyko. Kad būtų ramiau, pasiskaitinėjau kitų receptų aprašymus, tad kaip ir tikėjausi, kad tešla bus lipni ir nepaklusni.

2 1/4 puodelio miltų
1/2 a.š. kepimo sodos
1 puodelis (2 lazdelės arba 226 g) nesūdyto sviesto, kambario temperatūros
1/2 puodelio cukraus
1 puodelis šviesiai rudo cukraus (aš ėmiau po 3/4 balto ir tamsiai rudo cukraus)
1 a.š. druskos
2 a.š. vanilės ekstrakto (keičiau vanilininiu cukrumi)
2 dideli kiaušiniai
2 puodeliai pusiau saldžių šokolado gabaliukų (pirkau gatavą produktą, kuris taip ir vadinosi "semiwseet chocolate chips", bet galima tiesiog susikapoti šokolado plytelę)

Orkaitę įkaitinti iki 180 laipsnių.
Miltus sumaišyti su kepimo soda. Kitame inde iki purumo suplakti sviestą su sukrumi, suberti druską, vanilę, įmušti kiaušinius ir dar kartą viską gerai sumaišyti. Vėliausiai suberti miltų ir kepimo sodos mišinį, viską išmaišyti iki vientisos masės. Įmaišyti šokolado gabaliukus. Dar galima įmaišyti graikinius arba pekano riešutus (kitą kartą būtinai taip darysiu). Tešla gavosi lipni ir nelabai paklusni.
Prikalusomai nuo to, kokio dydžio sausainius mėgstame, su šakštu (ar šaukštais) formuojami sausainius. Aš kepiau nedidelius, piršto skersmens, nes man tokie labiausiai patinka. Keistai atrodo arbatos puodelio lėkštutės dydžio sausainiai, bet kiekvienam juk pagal skonį.
Kepiau apie 10 minučių, kol kraštai lengvai parudavo. Iįtraukus sausainiai buvo minkšti, kai visai atvėso truputi sukietėjo, bet liko minkšti.
Iš šito kiekio iškepiau virš 40 sausainių (nespėjau suskaičiuoti).

Lietiniai blyneliai (crêpes) pagal Julia Child

2011-04-04T00:44:00.001+03:00

1 puodelis šalto vandens
1 puodelis šalto pieno
4 kiaušiniai
1/2 a.š. druskos
1 1/2 puodeliai miltų (be kaupo)
4 v.š. lydyto sviesto

Į plakimo indą supilti vandenį, pieną, įmušti kiaušinius, įberti druską. Tada suberti miltus ir įpilti sviestą. Viską plakti 1 minutę (kaip rašo, at top speed). Guminės lopetėlės pagalba nuvalyti tešlą nuo vidinių sienelių ir dar viską paplakti 2 - 3 sekundes. Uždengti ir padėti į šaldytuvą bent 2 valandoms.

Tešla gaunasi skysta. Rašo, kad turi būti tiršta tiek, kad padengtų medinį šaukštą. Jei per tiršta, atskiesti vandeniu.

Kepti gerai įkaitintoje keptuvėje, ją patepus riebalais. Aš naudojau aliejumi vilgytą servetėlę.
Blyneliai ploni, minkšti ir "beveik kaip močiutės" :).
Norėjau suskaičiuoti, kiek gausis blynelių, bet nespėjau, nes visi buvo suvalgyti dar man nespėjus baigti kepti.
Julia Child rašo, kad turėtų būti nuo 25 iki 30 blynelių, jei jų skersmuo 6 - 6 1/2 colių.

Šaltinis: Julia Child "Mastering the Art of French Cooking" (2009)

Desertas su jogurtu, savoiardi sausainiais ir braškėmis

2011-03-17T08:23:00.000+02:00

Aš visad spręsdavau galvosūkį, ką daryti su sausainiais, kurių lieka nuo tiramisu - su taip vadinamais "damų piršteliais" (lady fingers) arba savoiardi.
Netyčia vienoje knygoje užmačiau receptą, adaptavau pagal savo turimus produktus ir gavosi toks gaivus, lengvas, vasariškas desertas.

Dviems porcijoms reikės:

1,5 stiklinės natūralaus jogurto
cukraus pagal skonį
7-8 savoiardi sausainių (priklausomai, kiek telpa į stiklinę)
braškių (ar kitų vaisių)
skaldytų migdolų, paskrudintų orkaitėje

Gamyba labai paprasta: išplakti jogurtą su cukrumi, susimulkinti braškes ir sluoksniuoti. Jogurtas, laužyti sausainiai, jogurtas, braškės, jogurtas, laužyti sausainiai, jogurtas, braškės. Užbaigti gražu braškėmis, viską pabarstyti skaldytais paskrudintais migdolais. Valandai padėti šaltai ir galima skanauti.

Aš valgiau po 16 valandų, tai sausainiai viduje buvo tapę skysti, tad geriau ilgai nelaikyti :).

Biscotti su migdolais ir spanguolėmis

2011-03-01T08:28:00.000+02:00

Itališkus sausainius - džiūvėsėlius "biscotti" kepti kaupiausiau gerus metus. Kol gyvenimas neprivertė. Kaip ir niekas manęs nevertė, varu nevarė, bet labai norėjosi kažko tokio skanaus, bet ne paprastų sausainių. Išsirinkau patį paprasčiausią receptą, kad būtų greitas, nesudėtingas ir su mažai ingredientų. Kadangi neradau pirkti nesūdytų pistacijų, pasirinkau variantą su migdolais ir spanguolėmis.

Kepiau du kartus. Abu kartus neliko įtartinai greitai. Trečią kartą dėsiu gerokai daugiau migdolų ir spanguolių.
Pirmą kartą migdolus dėjau stambiai kapotus, antrą kartą nuplikiau, nulupau žievę ir beveik nesmulkinau, nes puikiausiai susipjausto ir iškepti.

Biscotti su migdolais ir džiovintomis spanguolėmis
Originalus receptas (čia)

2/3 (135 g) puodelio cukraus
2 dideli kiaušiniai
1 a.š. vanilės ekstrakto (keičiau vanilininiu cukrumi)
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. druskos
1 3/4 puodelio (245 g) miltų
1/2 puodelio migdolų
1/2 spanguolių

Kiaušinius išplakti su cukrumi, miltus sumaišyti su druska ir kepimo milteliais, įmaišyti į kiaušinių plakinį. Gaunasi tiršta, bet lipni masė. Įmaišyti džiovintus vaisius ir riešutus. Rankomis suformuoti netvarkingas (t.y. nenudailintas) plokščias "dešras", jas suguldyti į skardas, paliekant tarpus, kad kepant nesuliptų. Kepti įkaitintoje orkaitėje (180C) apie 25-35 min. kol švelniai pageltonuos. Atvėsinti supjaustyti skersai apie 1,5 cm pločio riekelėmis ir suguldytas kepti vėsesnėje orkaitėje (160-170C) po 10 min. kiekvieną pusę, arba kol pageltonuos. Geriau žemesnėje temperatūroje ir ilgiau, nei sudeginti. Juk ir tikslas paprastas - kad išdžiūtų.
Kadangi su sausainiais nelabai draugauju, šie džiūvėsėliai yra tai, kas man tinka. Ypač, kai noriu kažkuo pakeisti barankytes su aguonomis.

Miltiniai blynai kitaip

2011-02-12T07:57:00.000+02:00

Kodėl kitaip? Nes man taip nepavyksta. Aš bandau, bet dukra visad sako, kad ne taip. Taigi, kad būtų taip, kaip reikia, kepė ji pati. Na, ne tik kepė, bet ir tešlą maišė.

Tešla grietinės tirštumo:
* 2 kiaušiniai
* 1 a.š. vanilininio cukraus (čia slaptasis ingredientas :))
* 2 v.š. cukraus
* žiupsnelis druskos (na, iš akies)
* stiklinį pieno
* kvietinių miltų (iš akies, kol tešla tampa tarpinė - tirštesnė už lietinių, bet skystesnė už "mažiukų")

Kepti reikia be aliejaus, įkaitintoje keptuvėje, per vidurį. Dydis - kavos pudelio polekštės dydžio.

Patys skaniausi pusryčiai - kai kažkas kitas juos pagamina :).

Gaivios salotos su avokadu ir parmezano sūriu

2011-02-07T08:16:00.000+02:00

Šios salotos kvepia pavasariu. Kvepia nelabai tiesiogine prasme, nes iš kur gi tas kvapas gali būti vidury žiemos?
Iš kitos pusės, aš ir nejaučiu, kad būtų žiema. Temperatūra visad aukščiau nulio. Medžius sodina tiek miesto komunalininkai ar apželdinimo tarnybos, tiek įvairiausių aplinkosauginių talkų metu. Žydi pienės. Ne masiškai, bet vistiek saulės atokaitoje, ant šlaito matau jas karts nuo karto. Vilniuje man pienės asocijuoja su gegužės mėnesiu, o dabar tik vasaris. Ir kitos gėlės žydi. Pvz. narcizai.

Salotos tinginiams ir dirbantiems. Arba nenori skirti laiko maisto gaminimui, ilgam stovėjimui prie pjaustymo lentos, arba tiesiog iš nuovargio to daryti negali. Tada tinka šis variantas.

*salotų mišinys (salotų lapai, garžgrastė, jaunų špinatų lapeliai), nuplautų ir paruoštų valgymui. -> Sudėti gražiai į lėkštę.
*avokadas. -> Nulupti, supjaustyti skiltelėmis, išdėlioti gražiai ant salotų mišinio.
*parmezano (ar kito kieto sūrio) drožlės. -> Bulvių skustuku patarkuoti parmezano sūrio.
Viską pabarstyti itališkų prieskonių mišiniu (mairūnai, bazilikai), pašlapkstyti balzamo actu. Aliejaus nešlaksčiau, bet alyvuogių aliejus puikiausiai tiktų.
Paįvairinimui dar įpjaustau pamidorų, juodųjų alyvuogių.

Bulvių mišrainė su rūkyta silke

2011-02-05T03:21:00.000+02:00

Mėgstu rūkytą žuvį. Ieškojau skumbrės, norėjau pagaminti įdarytus kiaušinius. Pagaminau, bet su rūkyta silke. Rūkyta silkė, kurią radau, labai sūri, tad kiaušiniai irgi gavosi sūrūs.
Kadangi liko daug žuvies, ieškojau variantų, kaip ją suvalgyti, kad būtų skanu, mažai sūru ir kad silkė būtų tik patiekalo dalis, o ne pagrindas.

Ėjau paprasčiausiu keliu - pasigaminau bulvių salotas su rūkyta silke, nes taip galėjau bent iš dalies nutaikyti sūrumą.

*4 bulvės, išvirti su lupena, nulupti ir supjaustyti smulkiais kubeliais.
*3 silkės filė juostelės. Užplikiau karštu vandeniu, gerai nuploviau. Kiek sugebėjau išrankiojau ašakas ir smulkiai supjausčiau.
*1 kietai virtas kiaušinis, supjaustytas kubeliais.
*4 maži agurkėliai (kornišonai), irgi supjaustyti kubeliais.

Viską sudėjau į dubenį ir išmaišiau su keliais valgomaisiais šaukštais naminio majonezo. Paskaninau maltais juodaisiais pipirais, nes druskos jau nebereikėjo.

Mėgstu visus šiuos ingredientus atskirai, galiu valgyti nors ir kasdien, tad variantas keturi-viename man labai patiko. Tokios žieminės salotos, tiksliau mišrainė, kai atrodo, kad lapai jau nebegelbsti ir norisi kažko tokio tokio tokio neįvardijamo. Tada gaminu "namines" mišraines iš virtų bulvių, morkų, burokėlių, pupelių ir marinuotų daržovių. Burokėlius dar retkarčiais sumaišau su aliejumi vietoj majonezo.

Lazanija su vištiena, arba kaip suvalgyti likučius

2011-01-21T08:47:00.000+02:00

Ką darote, kai lieka keptos vištos? Kokia pusė. Didesnioji. Nes tiesiog visos vištos, net jei tai pati mažiausia, neįveikia trys žmonės. Ką darau aš? Šiaip jau viską. Man skanu tiesiog šalta. Kartais pašildau ir būna priedas į gaivias salotas. Kartais tampa užkepėle su sūriu. Na ne žiuljenas, ne šedevras, bet valgomas karštas patiekalas. Tik ganėtinai riebus. Arba padažas prie makaronų. Arba galima sutrinkti plaktuvu ir bus užtepėlė ant duonos ar skrebučio. Variantų daugybė, rinkis pagal nuotaiką. Šį kartą bandžiau rasti dar vieną variantą. Kad nebūtų užkepėlė, kad nebūtų padažas spagečiams, tad gimė improvizuota lazanija su vištiena. Kadangi lazanijos lakštų buvo nedaug, o skarda plati, tai lazanija buvo kaip ir vieno sluoksnio, bet netikėtai skani.

2 puodeliai smulkintos vakarykštės orkaitėje keptos vištos
1 svogūnas
1 v.š. aliejaus
20 g sviesto
1 puodelis smulkintų konservuotų pomidorų savo sultyse
lazanijos lakštų (prireikė aštuonių)
tarkuoto įvairių sūrio rūšių mišinio (buvo toks likutis keturių sūrių mišinio)
prieskoniai: bazilikas, mairūnas, rozmarinas, druska, pipirai

Baltam padažui:
šaukštas miltų
šaukštas sviesto
pieno (kad padažus būtų grietinėlės - grietinės tirštumo)
muskato riešuto

Baltam padažui miltus apkepinau svieste, supyliau pieną, užvirinau, paplakiau šluotele, kad neliktų miltų gumuliukų.
Vištieną susmulkinau, apkepinau šaukšte aliejaus ir šaukšte sviesto, sudėjau smulkintą svogūną. Kai gerai apkepė, supyliau puodelį smulkintų pomidorų. Pabarsčiau bazilikų, mairūnų, rozmarino, druskos ir pipirų.
Tai šitas troškinys ir buvo pagrindinis įdaras.
Sluoksniavau tradiciškai - lazanijos lakštų sluoksnis, baltas padažas, vištienos troškinys, tarkuoto sūrio mišinys, vėl lazanijos lakštų sluoksnis, vėl baltas padažas ir sūris.
Kepiau apie 30 min. (pagal lazanijos lakštų pakelio gamybos rekomendaciją). 20 min. uždengusi aliuminio folija, 10 min. be jos.

Valgant keletą kauliukų radome, bet bendro skonio nesugadino.

Kepenėlių paštetas ... be elektrinių prietaisų

2011-01-19T02:48:00.002+02:00

Kai namie pirmą kartą gaminau vištienos kepenėlių paštetą, tai pamiršau ir druską, ir pipirus, bet buvo paprasta - elektrinis plaktuvas viską susmulkino iki vientisos masės.
Šį kartą turėjau tik bulvių trintuvą, tad teko truputį improvizuoti, nes nesinorėjo išmesti paukščių viduje rastų kepenėlių. Surinkau kalakuto, dviejų vištų ir vienos anties kepenėles ir pasigaminau paštetą. Ačiū draugei už receptą.
Kadangi improvizuotas gaminys, tai tiesiog surašysiu ką ir kaip dėjau.
Taigi, smulkiai supjaučiau (kad paskui nereikėtų vargti) keturias kepenėles, kartu su smulkintu svogūnų pakepinau 75 g svieste, įpyliau sauso balto vyno (apie 100 ml), kai alkoholis išgaravo, pabarsčiau druska, pipirais, čiobreliais. Ir viskas. Tiesiog dar šiltas apkepintas kepenėles sutryniau trintuve, įdėjau apie 100 g sviesto. Gavosi nedidelis stiklainiukas nuo majonezo. Lengviau tepasi kambario temperatūros, bet skanu ir šaltas.

Napoleonas su vanilininiu kremu

2011-01-11T04:10:00.001+02:00

Buvau pradėjusi gaminti paprastą napoleoną, iš gatavų pirktinių lakštų su skaniu kondensuoto pieno ir sviesto kremu (nusižiūrėjau iš draugės :)), o čia, kitame sviete gale, tokių gatavų lakštų pirkti nėra. Na, kad nėra teigti iš mano pusės yra pernelyg drąsu, aš juk maistą renkuosi trijų prekės ženklų parduotuvėse, tai gal kitose tokių dalykų ir būna. Jei visas pasaulis gamina a la prancūziškai, tai šaldytų tešlos gaminių turi būti visur. Na, aš čia apie kapitalistines ir save išsivysčiusiomis laikančias ir demokratija garsėjančias šalis kalbu.
Kaip ten bebūtų, šventinis laikotarpis ir pyragų maratonas padiktavo vidinį norą tortui. Ne pyragui. Kadangi medaus tortas gavosi ne visai vykęs, ėmiausi Napoleono recepto paieškomis ir gaminimu.

Receptų radau daug ir įvairių. Adaptavau pagal savo poreikius ir galimybes, taigi pavyko mažas (desertinės lėkštės dydžio), pakankamai aukštas tortas.

Lakštai
* 350 g miltų
* 2 v.š. grietinės
* 250 g sviesto arba margarinio (aš ėmiau margariną, sviesto tik 50 g)
* 1 kiaušinis
* druskos (apie 1/4 a.š.)

Kremas
* 250 g sviesto
* 60 g miltų
* 175 g cukraus
* 0,5 stiklinės pieno
* 2 tryniai (maži)
* 0,5 pakelio vanilininio cukraus
* 2 v.š. citrinos sulčių

Kadangi Napoleoną kažkada gaminau mokyklos laikais, tai kaip ir nebuvo naujiena pasigaminti kapotą tešlą. Miltus subėriau ant darbastalio (sumaišiau su druska), sudėjau gabaliukais pjaustytą margariną ir sviestą, įdėjau grietinę, įmušiau kiaušinį, ir ilgu peiliu kapojau, kol liko 0,5-1 cm dydžio miltų gabaliukai. Tada viską suminkiau iki vientiso gabalo ir padėjau šaltai 15 minučių.

Iš tokio kiekio gavosi 9 lakštai. Kiekvieną subadžiau šakute, dėjau į šaltu vandeniu pašlakstytą skartą ir kepiau iki 10 min. 180 C orkaitėje. Receptai nurodo, kad kočioti reikia iki 3-4 cm storio ir kapti iki 2-3 min., kol švelniai pageltonuoja ir kol nepradeda ruduoti. Kadangi orkaitė man vis dar nepažinta žemė, kepiau labai skirtingai, o lakštus kočiojau iki maksimumo plonus. Tikrai ploniau nei 3 mm, nes lakštai išsipučia. Į skardą perkėliau kočėlo pagalba, tad neplyšo, nesulipo ir viskas vyko sklandžiai. Vieną sunaudojau trupiniams, o kitus suvalgėme vietoj sausainių. Kol lakštai vėso, pasigaminau kremą.

Kremui ištirpinau sviestą, pakepinau jame miltus. Supyliau kitame puode užvirintą pieną su cukrumi, o kai pravėso įmušiau trynius. Rašo, kad reikia sukti mediniu šaukštu, bet kadangi tokio įrankio neturiu, naudojau šluotelę. Vienu metu nustojau plakti, tai ėmė skirtis sviestas nuo likusio kremo. Pamaišius vėl viskas buvo gerai.

Tortui sunaudojau 6 lakštus, o vieną sluoksnį, kai sutepiau kremą, pagardinau citrinos sultimis, nes neturiu nei bruknių, nei spanguolių, o norisi truputį rūgštelės.

Trupiniais papuošiau ryte. Kadangi kremo neliko, šonų nepuošiau - man skanu ir taip. Valgėme beveik savaitę. Kuo toliau, tuo tortas skanesnis, nes kremas geriau susigeria, sluoksniai suminkštėja.

Lazanija su varške ir špinatais

2010-12-31T23:40:00.001+02:00

Apsižiūrėjau, kad vis dar neįdėjau lazanijos su varške ir špinatais recepto.
Taigi, puiki alternatyva variantui su mėsa, greitai pagaminama ir dar grečiau suvalgoma.

*lazanijos laikštų (tinka ir su špinatais), tiek, kiek reikia konkrečiai kepimo formai (maniškei - 11 vnt.)
*parmezano sūrio (tinka "Džiugas")

Varškės ir špinatų įdarui:
*20 g sviesto
*0,5 kg varškės
*didelis kalnas špinatų (jei šviežių). Jei naudoju šaldytus špinatus, tai prireikia viso pakelio.

Bešamelio (baltam) padažui:
*0,5 l pieno
*50 g sviesto suminkyto su 1 v.š. miltų
*muskato riešuto, druskos

Keptuvėje ištirpinu sviestą, sumetu špinatus. Kai špinatai visiškai susileidžia, dedu varškę. Jei labai sausa varškė, įpilu pieno, pabarstau druska, pipirais. Padažas paruoštas ir viskas užtrunka apie 10 min.
Bešamelio padažui keptuvėje ištirpinu sviesto ir miltų gumuliuką, supilu pieną, patarkuoju maskato riešuto, įberiu druskos. Viską gerai išplaku, kad neliktų gumuliukų, užverdu ir nukeliu. Laikau šiltai, karts nuo karto pamaišau. Padažas gaunasi girtinėlės tirštumo.

Lazaniją sluoksniuoju paprastai. Lazanijos lakštų apvirti iš anksto nereikia. Jei lakštai gauna pakankamai drėgmės iš padažų, kaip tik per nurodytą ant pakelio gaminimo laiką jie tampa al dente. Formą patepu sviestu, iškloju lazanijos lakštais, tepu bešamelio padažu, kloju pusę varškės ir špinatų masės, barstau parmezano (Džiugo) sūriu. Ir vėl lazanijos lakštai (gerai paspaudžiu, kad apatiniai sluoksniai persigertų), bešamelio padažas, likusi varškė su špinatais, sūris. Paskutinis sluoksnis yra be varškės, tik lazanijos lakštai, bešamelio padažas ir daug sūrio.
Kepu 180 įkaitintoje orkaitėje 25-30 min. (pagal nurodytą laiką ant lazanijos lakštų pakelio). Iš pradžių uždengtą aliuminio foliją (nes mano orkaitėje labai greitai apskrunda viršus). Likusias 5 min. kepu be folijos, tuomet sūris tampa tamsiai geltonas arba šviesiai rudas.

Šį kartą be nuotraukos - nerandu. Per visas keliones, failų kopijavimus lazanijos nuotraukos kažkur pasislėpė :).

Kišas arba tešla kišui

2010-12-25T22:19:00.000+02:00

Kažkada rašiau apie kišą (kišas su tunu, kišas su svogūnais ir kumpiu), bet nerašiau, kaip pasigaminti tešlą. Kažkaip buvome įpratę pirkti šaldytą sluoksniuotą tešlą. Šį kartą šaldytos tešlos neradau, tad labai greitai ir paprastai pasigaminau tešlą. Išeitinis receptas - Jamie Oliver.

Taigi, kišo pagrindas:
120 g šalto sviesto
220 g miltų
3 šaukštai ledinio vandens
0,5 a.š. druskos

Miltus sumaišyti su druska, įpjaustyti sviestą ir rankomis sutrinti iki trupinių. Palaipsniui supilti vandenį ir suminkyti iki vientisos tešlos. Gautą tešlą padėti į šaldytuvą 15 min. Galima ir ilgiau, kaip nutiko man, tik paskui truputį palaukti reikia, nes labai sukietėja.
Kadangi naudoju silikoninę kepimo formą, aš papildomai sviestu netepu, nes tešla pakankamai riebi. Rankomis padarau apvalų plokštainį, o pabaigiu kočioti su kočėlu, kurio pagalba tešlą ir perkeliu į formą.

Subadau šakute, bet neberiu nei pupų, nei kitokių dalykų. Gal tešla kepant kažkiek ir išsipučia, bet paskui, kai supilu visus įdarus, ji natūraliai subliūkšta.

Taigi, pagrindą kepu įkaitintoje orkaitėje (180 laipnsių Celsijaus) apie 15 minučių.

Paskui dedu visus įdarus. Paprastai gaminu vieną iš dviejų - su tunu arba su svogūnais ir kumpiu.
Kitą kartą darysiu aukštesnius kraštus, nes jie visai susitraukė ir liko gal 1 cm aukščio.

Tai va, paprasta, greita ir nereikia į parduotuvę bėgti.

Lašiša, kepta orkaitėje, dviem būdais

2010-12-25T08:30:00.001+02:00

Improvizuotas Kūčių vakaras toli nuo Lietuvos... Kodėl improvizuotas? Nes viskas kitaip. Bet taip, kaip norime patys. Su kūčiukais. Kalėdaičiais. Ir orkaitėje kepta lašiša.

Pirmoji buvo su sviestu ir petrazolėmis, antroji - su grietinėle, grietine, lauro lapais. Ir kas norėjo, galėjo pasigardinti grietinės-česnako-petražolių padažu.

Kadangi lašišos pasirinkimas platus, net tokių pavadinimų nesu girdėjusi, pasidarėme sau šventę ir nusipirkome "laukinės lašišos" (wild caught salmon), t.y. ne tos, kuri auginama fermose, o užaugusios laisvėje ir pagautos žvejų.
Ji kitokia. Tamsesnė. Tamsiai oranžinės, "morkinės" spalvos. Sausesnė. Neriebi (liesa). Kai vasarą Lietuvoje gamtoje kepdavome lašišą ant laužo, tai išbėgdavo daug riebalų, o lašiša būdavo šviesiai oranžinė. Kitokios aš nebuvau mačiusi. Pasakojo draugai ir pažįstami apie norvegišką lašišą, kuri yra ypatingai skani, nes žvejojama laisvėje užaugusi, bet nebuvau ragavusi.

Lašiša su sviestu ir petražolėmis

* pusė lašišos filė gabaliuko
* 100 g sviesto
* didelė sauja smulkiai kapotų petražolių
* druska, pipirai, truputis itališkų prieskonių mišinio

Sviestą išsukau šaukštu su prieskoniais ir petražolėmis. Gautą mišinį sudėjau ant žuvies ir viską gražiai suvyniojau į aliuminio foliją.

Lašiša grietinėlės ir grietinės padaže

* pusė lašišos filė gabaliuko
* 50 ml riebios grietinėlės (apie 36 proc. riebumo)
* 100 ml grietinės
* druska, pipirai, truputis itališkų prieskonių mišinio
* lauro lapeliai
* šlakelis (50 ml) putojančio vyno (cava)

Lašišą padėjau ant aliuminio folijos, pabarsčiau prieskoniais, supyliau grietinėlę, apklojau grietine, sudėliojau lauro lapelius, supyliau putiajantį vyną. Folijos kampus sulanksčiau, kad žuvis būtų folijos apvalkale.

Abu lašišos gabalėlius, suvyniotus į aliuminio foliją, sudėjau į skardą ir kepiau 25-30 min. orkaitėje, 180 laipsnių Celsijaus arba 390 Farenheito.

Po pusvalandžio lašišos atrodė taip:

Lašiša su sviestu ir petražolėmis:

Lašiša su grietinėle ir grietine:

Linksmiausia, kad išimant lašišas, oda liko skardoje. Kaip ir visi nereikalingi riebalai. Lašiša vistiek liko neriebi ir tikrai kitokio skonio. Būtinai kartosiu. Skanu!

Triušiena balto vyno ir pomidorų padaže

2010-11-24T22:48:00.001+02:00

Šiandien apie triušieną. Pasiskaičius, paaiškėja, kad tai labai dietiškas, sveikas ir visoks kitoks teigiamas produktas. Galbūt. Aš triušį gavau dovanų. Artėjančių Kalėdų proga. Dėjau visas pastangas, kad taip nenutiktų, bet nutiko. Bandžiau dovanojančiam pasiūlyti patiekalą, bet ir tai nepavyko. Tad ačiū už puikią dovaną ir tiems, kas ja su manimi pasidžiaugė kartu.

* triušis, didelis (nesvėriau, bet didelis)
* skardinė konservuotų vyšninių pomidorų (turėjau tik 400 g, būtų geriau daugiau)
* butelis balto sauso vyno
* 700 ml vištienos sultinio
* šalavijo
* rozmarinų
* raudonėlio
* druskos
* pipirų
* miltų
* sviesto
* svogūnų
* česnako (galva)

Triušį supjaustyti, pavolioti miltuose ir apkepti svieste. Sudėti į puodą, pabarstyti prieskoniais (šalaviju, rozmarinais, raudonėliu, druska ir pipirais), supilti vyną, verdantį sultinį. Svogūnus apkepinu svieste: mažiukus kepu nepjaustytus, o didelius supjaustau ketvirčiais. Sudedu prie triušio. Papildau česnakais. Viską užverdu ir šaunu į įkaitintą iki 200 laipsnių orkaitę. Ir palieku gerai valandai, kol mėsa tampa minkšta.

Taip atrodė puode. Skonis saldžiarūgštis, pomidorai ir vynas duoda savo prieskonį.

O čia iš archyvo, tvarkiau receptų segtuvą, radau savo dukters rašytus pamąstymus (8-11 metų, datos nėra, tai negaliu tiksliai nusakyti).

Gyvenimas tai ... Jis
kartais panašus
į rožėmis nuklotą
kelią, kartais - į
dramą, kuria
tu negali patikėti.
Kartais - į nuotykių
komediją, kurioje
tu - pagrindinis veikėjas...
O kartais - gyvenimas tai vien
likimo išdaigos...
Kol gyveni - tu privalai būti stiprus ir širdimi ir siela!
Jeigu tu t negali -
jeigu prarandi visas
viltis - tikėk savo jėgoms!
Ir tau pavyks!

Taigi, tikėjimas, viltis ir svajonės yra ta tikroji realybė, kuri iš nematomos pereina į matomą. Ar pastebite, kad kartais svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi. Tik svajoti ir norėti reikia drąsiai ir nekeisti savo minčių tėkmės.

Vairuotojau - tu kelyje ne vienas

2010-10-14T21:42:00.001+03:00

(7 klasės mokinės namų darbas - laiškas neatsakingam vairuotojui)

*****
Uodas. Net jis turi teisę gyventi. Ir išgyveno. O mano sesuo ne. Ir tai tavo kaltė.

Nuo pat mažų dienų mums kala į galvą: atsargiai eik per gatvę, neik, kai dega raudona šviesa, nebėk, nežiopsok. Bet juk ne vien mes atsakingi už savo saugumą. Kad ir koks atidus bebūtum, visada atsiras, kas nors, kas toli gražu nebus nei atsargus, nei atsakingas. Viena akimirka gali pakeisti ne tik tavo, vairuotojau, bet ir šeimų gyvenimus. Bet kodėl, kodėl, žmogus negali suprasti..?

[Gruodžio 23 d.] Dvi dienos iki mano ir mano sesers mylimiausios šventės - Šv. Kalėdų. Mama daro didįjį apsikuopimą prieš šventes, o tada jai reikia visiškos tylos ir ramybės, tad ji siunčia mane su sesute į kiną.

[Ta pati diena. Ankstus rytas.] Žadintuvas. 7.00.Tu pabundi, galva plyšta po vakarykščių išgertuvių. Išlipi iš lovos, pasirąžai, paskubomis apsirengi. Pagriebi raktus ir išbildi pro duris. Kieme sėdi į mašiną. Aštuntą turi būti darbe. Pasižiūri į laikrodį. 7.15. Užvedi mašiną ir skubi iš kiemo. Degalinėje sustoji ir nusiperki puodelį karštos espresso.

[Popietė. Aš.] Pirmasis sniegas šiais metais. Einame Minties gatve link stotelės. Sesutė laksto aplinkui, lipdo sniego gniūžtes ir mėto į mane. Netrukus aš jau visa šlapia. Bet ant jos neįmanoma pykti. Ji krykštauja, džiaugiasi žiema taip, kaip tik ji viena temoka.

[Popietė. Tu.] Tu lėtai slenki Šilo tiltu. Kamštis. Klausai muzikos, geri kavą. Paskambini kolegai. Jis pasako, kad šefo dar nėra. Apsiramini. Staiga užsidega žalia šviesa. Greitai pastatai kavą ant sėdynės šalia ir spaudi akseleratorių.

[Popietė. Aš.] Prieinu perėją. Raudona. Stoviu ir laukiu, kol sesutė mane pasivys. Jau žalia. Ji atbėga šypsodamasi, įraudusi nuo vėjo. Nekantrauja greičiau nueiti į kiną. Ji dievina filmus. Įsikimba man į ranką ir mes žengiam į gatvę.

[16.32. Tu. Ir aš. ] pajudi iš vietos, staiga ranką nutvilko karštis. Nusikeiki ir vis dar vairuodamas pasilenki pagriebti puodelio. Viena ranka ant vairo. Per perėją einu aš, mane tempia juokdamasi sesutė. Tu pačiumpi puodelį ir atsitiesi. Tavo akys išsiplečia.

Žviegia stabdžiai. Bumbt. Mano sesutė skrieja virš kelio atšokusi nuo tavo bamperio. Ji krenta. Jos lūpose nebylus klyksmas. Bėgu prie jos, prie to, kas iš jos liko. Kažkas renka 112. Tu išlipi iš mašinos., kraujuojančia galva, atrodai baisiai. Prakeikiu tave ir šią akimirką.

[Dabartis.] Trys mėnesiai po avarijos. Ateinu aplankyti tavęs ligoninėje. Guli sutvarstytas, daugybiniai kaulų lūžiai, smegenų sukrėtimas. Miegi. Ašaros srūva mano skruostais. Šnabždu „Kodėl?“... nebegaliu žiūrėti į savo sesers žudiką. Apsisuku ir išeinu iš palatos.

Jau susitaikiau su netektimi. Na taip, iki galo skausmas niekada nepraeis. Bet jau geriau prisiminsiu savo seserį, tokią, kokia ji buvo gyva. Nepakartojamą. Atleidau tau, vairuotojau. Nejautros būsena gelbsti mane. Žinau, kad ir tau sunku. Tavo gyvenimas byra. Laukia kalėjimas. Ir tik todėl, kad pamiršai, jog kelyje tu - ne vienas. Prašau, gerbk kitų gyvybes. Bent jau dėl mano sesers. Jos atminimui.

Tinginio "Napoleonas"

2010-10-13T20:05:00.002+03:00

Žadėjau draugei, kad įdėsiu Napoleono receptą, tad tęsiu jį dabar, bet įrašas bus be nuotraukų, nes jų tiesiog neturiu.

Tinginio Napoleonas

Puses kilogramo lakštų (5 vnt.)
800 g sviesto, išsukto iki baltumo (pora šaukštų cukraus pudros)
385 g sutirštinto pieno su cukrumi (nedidelė skardinė)
0,5 l rūgščios uogienės (bruknės, spanguolės; su juodaisiais serbentais man buvo per saldu).

Lakštus pirkau, todėl ir vadinu šį tortą "tinginio". Būna visuose prekybos tinkluose, kepa "Dzūkija" ir kiti. Aš, aišku, per vėlai pagalvojau pažiūrėti, ką gi aš nusipirkau. Kažkada paauglystėje su draugėmis prieš Naujųjų Metų sutikimą gaminome tikrą Napoleoną, tai peiliu kapojome sviestą, bėrėm miltų, buvo balta, žiemiška ir šilta.

Paprastai vieną lakštą paverčiu trupiniais, bet kai yra tik 5, tai gaila ir, kad turėčiau trupinių, apipjausčiau lakštų šonus ir tik tada tepiau kremu.

Kremui sviestą (kambario temperatūros, ar vos pašildytą mikrobangų korsnelėje) išsukau su cukraus pudra iki baltumo ir purumo. Įmaišiau šiltą kondensuotą pieną, viską išmaišiau iki vientisos masės. Dalį pasilikau torto viršaus aptepimui, o likusią dalį sumaišiau su trintais juodaisiais sebentais (jau buvo šaldyti su cukrumi). Skaniau su bruknėmis ar spanguolėmis (tada vos rūgštu ir vos saldu). Šiuo kremu pertepu visus sluoksnius, o ant viršaus tepu kremą be uogų.
Padedu šaltai (nakčiai). Kitą dieną dar kartą gražiai (jei pavyksta) apipjaunu šonus ir su peiliu papuošiu viršų ir šonus trupiniais.

Valgyti kitą dieną, t.y. antrą dieną po sutepimo, tada krmas jau būna gerai susigėręs ir tortas gaunasi drėgnai trapus.

Tagliattele su voveraitėmis ir slyvų pyragas be tešlos su karameliniais ledais

2010-09-19T22:41:00.001+03:00

Vakar važiavau į bulviakasį, bet ne bulvių kasti. O valgio pavargusiems bulvių kasėjams/ rinkėjams gaminti. Bet čia ne apie tai. Po pietų pavyko ištaikyti minutę laiko ir pasivaikščioti miške. Pasivaikščioti, nes norint grybauti, reikia grybų. Na, šiais metai kalpokiukų (vokietukų) nerinkau, "specializavausi" baravykuose (ar panašiuose į juos) ir voveraitėse. Kodėl? Nes mėgstu džiovintus baravykus burokėlių sriuboje. Mėgstu silkę su džiovintų grybų ir svogūnų padažu. O voveraitės - ne tik vertingos savo maistine sudėtimi ir panaudojimu, bet ir ypatingai lengvai paruošiamos - pakanka pakepinti svieste su svogūnėliu, pagardinti druska, pipirais ir grietinės šaukšteliu.

Radau paprastą būdą, kaip suderinti norą, vakarienei suvalgyti makaronų ir kažką pasigaminti iš voveraičių - tagliattele su voveraitėmis.

2 rutuliukai tagliettele vienam valgytojui, taigi iš viso 6
dubenėlis voveraičių
2 v.š sviesto
1 svogūnas
druska
pipirai
3 v.š. grietinėlės
Džiugo likučiai

Tagliattele išviriau al dente - 9 min. Per tą laiką, kol virė makaronai, pakepinau svieste smulkiai pjaustytą svogūną, voveraites, pabarsčiau druska ir pipirais iš malūnėlių, įpyliau grietinėlę nuo kaimiško pieno. Į voveraites subėriau išvirtus ir nukoštus makaronus, gerai išmaišiau, pabarsčiau kietojo sūrio (Džiugas) likučiais ir skubėjome valgyti.

Puiki vakarienė po tokio pat puikaus pasivažinėjimo dviračiais po Vilnių. Gal truputį žvarboka, nes šilta tik, kol šviečia saulė, o vėjas trukdo, šaldo ir negailestingai primena, jo atėjo ruduo. Ne tik graži bobų vasara, derliaus nuėmimas ir atsargų žiemai gaminimas, bet ir netikėti lietūs, šalti vėjai, nešildanti saulė. Ir norisi šilto, cinamonu kvepiančio deserto. Kadangi buvo slyvų, kaip Tymo turgelyje įvardino, rūgščių, tinkančių virimui, kilo mintis, išsikepti pyragą su slyvomis. O kadangi nesinorėjo gaminti tradicinio pyrago, prisiminiau Mireille Guiliano knygą "Kodėl prancūzės nestorėja" (daugiau apie ją ir jos receptus yra internete) ir jos slyvų klafutį be tešlos, taigi

Slyvų clafoutis be tešlos

4 asmenims

12 slyvų
1 v.š. citrinų sulčių
1 v.š. cukraus
1/4 cinamomo
1 a.š. sviesto

Turėjom apie 30 mažyčių mėlynųjų slyvų, kas laisvai pakeistų 15 didelių slyvų. Taigi, slyvas supjaustėme į keturias dalis, mūsų atveju - į dvi dalis, išėmėme kauliukus. Slyvas reikėjo pašlakstyti citrinų sultimis, jų neturėjome, tad tiko ir apelsinų sultys. Manau, kad rūgščioms slyvoms jos suteikė trūkstamo saldumo. Slyvas apkepiau svieste, pabarsčiau cukrumi su cinamonu ir pakepinau ant lėtos ugnies, kol jos suminkštėjo. Rašo, kad turi būti al dente, tad dalis buvo kaip tik tokios, kitos - minkštesnės. Valgėme su karameliniais ledais. Mmm, skanumėlis. Ir tešlos nepasigedome. Nei viena.

Žiauriai šokoladinis prancūziškas pyragas

2010-09-14T21:25:00.001+03:00

Pažiūrėjau, kad nuo paskutinio įrašo parėjo savaitė. Ne todėl, kad nieko negaminau, ar neturiu susikaupusių ir kažkam pažadėtų įdėti receptų, o todėl, kad užpuolė maratonas. Renginiai (gimtadieniai, palydėtuvės, mokslo metų pradžia, vestuvės ir t.t. ir pan.) vijo vienas kitą. Taigi papuolus į renginių renginėlių ir kitokių įvykių maratoną, užpuolė ir maisto gaminimo maratonas. Kaip kai kas įvardijo, "penki tortai per tris dienas". Paskaičiavau, kad buvo gryna tiesa, trys tiramisu, viena pavlova ir dar napoleonas. Su napoleonu truputį paimpovizavau, t.y. pirkau gatavus lakštus ir tik pertepiau sviestiniu kremu su bruknių uogiene. Na taip, buvo daugoka. O ką jau kalbėti apie dukters gimtadienį, kuriam tiesiog privaloma iškepti kažką šokoladinio. Ir netgi, galėjau pati nuspręsti, ką konkrečiai. Taigi, internete ieškojau šokoladinio pyrago recepto, o ne pyrago su kakava.

Prancūziškas šokoladinis pyragas

originalus receptas

150 g (3/4 stiklinės) cukraus pudros,
275 g šokolado,
40g (1/4 stiklinės) miltų,
175 g (3/4 stiklinės) gabalėliais pjaustyto sviesto,
2 šaukšteliai vanilės esencijos,
5 kiaušiniai (atskirti baltymus nuo trynių), žiupsnelis druskos,
cukraus pudros,

plaktos saldžios grietinėlės (patiekti kartu su pyrago gabalėliu)

Originalus aprašymas:
"Orkaitę įkaitiname iki 170 °C temperatūros. 24 cm skersmens torto formą nuimamu dugnu ištepame sviestu ir pabarstome cukrumi. Tris šaukštus cukraus atidedame. Šokoladą, sviestą ir likusį cukrų sudedame į puodą ir ištirpiname ant mažos ugnies. Nukeliame nuo ugnies ir supilame vanilės esenciją, išmaišome ir paliekame atvėsti. Po to į šokolado masę maišydami sudedame vieną po kito kiaušinio trynius, suberiame miltus ir išmaišome. Elektriniu mikseriu išplakame kiaušinių baltymus, padidinę apsisukimų greitį, įberiame druskos, po to – likusį cukrų ir plakame iki standžių putų. 1/3 putų sudedame į šokolado masę ir išplakame, Likusias putas sudedame ir atsargiai išmaišome. Masę atsargiai supilame į formą ir lengvai pabeldžiame, kad neliktų tuščių tarpų. Pyragą kepame 35-40 min. Atvėsusį išimame iš formos, apibarstome cukraus pudra. Tiekiame su plakta grietinėle."

Pavyksta puikiai. Tinka juodas su daug kakavos šokoladas. Abu kartus naudojau skirtingą šokoladą, pavyko puikiai. Irgi abu kartus. Tik grietinėlė vieną kartą sunkiai plakėsi, tai buvo skysta. Kaip alternatyva vaikams tiko ir purškiama grietinėlė. Idealu yra tai, kad pyragas yra greitas, kaip aš vadinu - "tinginio svajonė".

Tiramisu

2010-08-30T22:03:00.001+03:00

"Trys dienos - penki tortai." Čia apie mane. Apie praėjusį savaitgalį. Tiesiog taip jau gavosi, kad gaminau tris kartus tiramisu, kepiau Pavlovos tortą ir tepiau Napoleono tortą (lakštus pirkau jau iškeptus).

Tiramisu gaminu pagal Eglės (žaidimų aikštelė) receptą. Tik truputį jį adaptavau, kad neliktų vieno baltymo ir gamybos procesą supaprastinau. Pasigaminti užtruka kokias 15 minučių, valgymo malonumas trumpa panašiai, o atsiminimas - tiek, kiek prisimeni, o jei daliniesi su kažkuo - tai dar ilgiau. Tiramisu - vienas populiariausių desertų mano virtuveje kaip tik dėl gaminimo paprastumo. Esu bandžiusi ir kitus receptus - kur žali kiaušiniai keičiami grietinėle, bet skonis ne tas. Toks kavinių desertas tada gaunasi.

500 g mascarpone sūrio

"damų pirštelių" sausainių (paprastos biskvitinės lazdelės)

5 kiaušiniai (jei maži, o jei dideli - pakanka 4)

5 v. š. cukraus

puodelis stiprios espresso kavos (250 ml)

50 g brendžio/romo/Bailey's likerio (aš naudoju Kahlua)

50 g juodojo šokolado

konditerinės kakavos (tos tikros, juodos)

Kiaušinių baltymus išplaku iki standžių putų, netgi bandau apversti dubenėlį - tikrinu, ar nekrenta. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, kol tryniai pabąla ir cukrus ištirpsta, įmaišau maskarponės sūrį ir baigiu plakti iki vientisos kreminės masės. Šaukštu lėtai įmaišau išplaktus kiaušinių baltymus.
Sausainius trumpam merkiu į kavą sumaišytą su kavos likeriu (Kahlua). Geriau, kai kava šalta, ne taip patęžta sausainiai. Pamirkytais sausainiais iškloju formą (man patinka stiklinė kvadratinė - lengviau gaminti, nors gražiai žiūrisi ir apvalioje), pilu dalį kremo. Jei forma nedidelė ir aukšta, tai pilu kokį ketvirtadalį, jei didesnė - trečdalį. Beriu tarkuotą juodą šokoladą. Vėl kloju sausainių sluoksnį, pilu kremą ir barstau šokoladą. Pasktutinis sluoksnis turi būti kremo ir tada pabarstyti tikra konditerine kakava. Galima papuošti cukraus pudra, plakta grietinėle ir kitaip. Šaldytuve laikau per naktį, gal užtektų ir trumpiau - kokio gero pusdienio. Skanu vienas, skanu su ledais (kaip nuotruakoje).

Šį savaitgalį gavosi gerokai skystesni tiramisu. Gal per ilgai mirkiau sausainius kavoje. Buvo skytas, bet skanus. Šį kartą neliko nieko.

Pamario/ pajūrio kraštas arba "Kuršių kelias"

2010-08-27T18:25:00.000+03:00

Niekada nemaniau, kad savaitgalis pamary - pajūry gali tapti sielos, galvos ir kūno atgaiva, prilygstančia visos savaitės poilsiui. Na, kūnui buvo labiau iššūkis nei poilsis - dviračiu nuo Klaipėdos iki Šventosios ir atgal. Kelias puikus (turistinio maršruto "Kuršių kelias" dalis). Dviratininkų gausa džiugina, o žioplumas ir nesupratingumas dažniau gąsdina nei piktina. Pėstieji Palangoje sudaro įspūdį, kad dviratį jie mato pirmą kartą ir nustemba, kad reikia trauktis nuo dviračio tako. Šventoji - kažkoks nesusipratimas. Keistas turgaus, neskonybės ir greito naudojimo prekių/ paslaugų mišinys. Panašus ir maistas "Paršelio rojuje". Sriuba šalta, nors aptarnavimas malonus. Ir ruginė bandelė šilta bei kvepianti. Tokia naminė. Palangos muzikos klubas "Vandenis", tiksliau jo kavinė maloniai nustebino. Nustebino, nes dauguma svečių buvo suvažiavę dviračiais, tad kiemas labiau priminė dviračių parduotuvę nei lauko kavinę. Kava skani ir karšta, o ledų porcija man buvo tiesiog neįveikiama. Joje nesigirdi Basanavičiaus gatvės šurmulio ir viso joje vykstančio "jomarko".

Taip jau netyčia gavosi, kad pravažiavome beveik visą turistinį maršrutą "Kuršių kelias". Dalį dviračiais (pirmą dieną), dalį - automobiliu (antrą dieną). Automobiliu iš Klaipėdos per Priekulę nuvažiavome iki Svencelės. Kaip tik tą savaitgalį vyko kaitų fiesta ir galėjome pasigrožėti ant kranto išrikiuotais jėgos aitvarais, bei sportininkais mariose. Vaizdai kaip iš filmų apie sportininkus ir audringus vandenynus. Dvelkia laisve, jėga, drąsa ir gyvybingumu. Pasirodo, Lietuvoje jau daug žmonių aktyviai (ir tokiu būdu) leidžia laisvalaikį. Gražu, ypač kai matai, jog ir vaikai sportuoja.

Pirmą kartą apsilankėme Minijoje/ Mingės kaime.

Važiuojant nuo Šilutės link Jurbarko, Pagėgiuose, prie pagrindinio kelio alkanas akis patraukė kavinė/ viešbutis "Pagėgė". Graži, tvarkinga ir švari vieta. Matosi, kad viskas dar nauja ir nenudėvėta. Įdomu, kaip atrodys po metų ar po penkerių.

Meniu paprastas ir pakankamai gausus. Sriubas galima imti ir po pusę porcijos. Nustebino tai, kad į burokėlių sriubą niekas savavališkai neįdėjo grietinės, o patiekė atskiruose indeliuose. Ir įrankiai buvo dailiai ir labai jau lygiai suguldyti.

Blyneliai su varške ir grietinės su uogiene padažas. Virtuvėje net piešinį išpaišė - pabandysiu kada ir aš su uogiene tokį meną išspausti. Tik kantrybės ir noro reikia. Ir tvirtos rankos.

Sterko filė su grietinėlės ir špinatų padažu. Garnyrui - apkeptos su lupena bulvės. Garnyrą galima rinktis iš siūlomo sąrašo. Ir jis papildomai nekainuoja. Tiesiog tau leidžia rinktis.

O kur dar Ventės ragas ir ornitologinė stotis bei vokiečių turistai su dviračiais.

Ir karvė, tingiai atrajojanti žolę.

Tiesiog ramybė, kurios taip trūksta triukšmingame, skubančiame miesto gyvenime.

Spagečiai su aitriąja paprika ir petražolėmis

2010-08-24T20:42:00.001+03:00

Makaronai, pasta, spagečiai - tai mano šių metų šiltojo sezono atradimas. Tiesiog seniai pamiršta sena. Sako, puikus angliavandenių šaltinis, taip pat puikiai papildo energijos atsargas aktyviems žmonėms, augantiems paaugliams.

O šis patiekalas su paprastu padažu iš tiesų tapo naujiena ir atradimu. Nauja tai, kad ingredientų mažai, jų paprastai būna daugelio šaldytuvuose (kažkaip keistai šiemet - niekad neturiu petražolių).

Gaminau labai paparstai - alyvuogių aliejuje pakepinau smulkiai pjaustytą česnaką, jam gražiai (geltonai) apkepus, subėriau į keptuvę saują smulkintų petražolių. Al dente išvirtus spagečius (kaip P. Jurkevičius rašo, virti reikia 1-2 min. trumpiau, nei nurodyta ant virimo instrukcijoje) suverčiau į keptuvę, subėriau dar vieną saujelę petražolių, tarkuoto Džiugo sūrio ir viską pakaitinau minutę.

Kitą kartą viriau spalvotus spagečius, tai dar linksmiau atrodė.

Taigi, reikėjo keturių produktų:

* kietagrūdžių spagečių (aš vienam valgytojui skaičiuoju mažą saujikę, lyg ok su pirštais rodytum).

* viena aštrioji (čili) paprika

* gera sauja petražolių (gražiau ir man skaniau - garbanotos)

* Džiugo sūrio (nedaug) (rekomenduoja pekorino, bet keičiau lietuvišku, o kartą dariau be jo - irgi labai skanu).

Kartą gaminau taip, kad apkepintą česnaką išmečiau - liko aromatas, o skrandis man padėkojo.

Šaltinis: Pauliaus Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu" ir dar radau interneto platybėse.

Knygą perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu. Arba vienos kelionės metu. Kai skrydžiai trunka po dvi valandas, o laukimas oro uostuose dar po valandą (juk nesitrinsi ištisai po duty free), tai gyvu stiliumi parašyta knyga įtraukia ir ilgam nepaleidžia. Vieniems nepatinka, kad knyga lyg atskirų rašinių / esė rinkinys, o man tokia struktūra pasirodė itin tinkama būtent tokios tematikos knygai - skaitai kurią nori dalį, nereikia skaityti kaip romano. Gali pradėti nuo pabaigos. Arba atsiversti vidurį. Primena paauglystėje skaitytą Kortasaro (Cortazar) knygą "Žaidžiame klases". Tik tema kita. Ir stilius. Ir aš jau kita. Ir niekada nebebūsiu ta, kuri buvau. Ir nebenoriu.

Pomidorai su skrudinta duona pusryčiams

2010-08-16T21:13:00.000+03:00

Pomidorai - tai kažkas tokio, ką galėčiau valgyti kasdien. Ištisus metus. Pusryčiams, pietums, vakarienei. Žalius (t.y. neapdorotus), virtus, keptus, trintus, džiovintus. Sriubas, troškinius, salotas, padažus. Na, žodžiu, viską, į kieno sudėtį įeina žodis pomidoras.

Čia, šitoje Mamos pintinėje, sudėjau visų rūšių pomidorus tam, kad pabaigtų nokti, nes pomidorai tiesiog privalo būti prinokę, kvepiantys saule, sodrūs savo spalva, saldūs ir rūgštūs, kvepiantys sodu ir žeme. Sako, kad pomidorai - ne daržovė, o vaisius. Nežinau. Pomidoras yra tiesiog rugpjūčio atradimas, tas vienintelis, dėl kurio galima pamesti galvą, atmintį ir jam skirti laiko tiek, kiek reikia, kad taptų nauju skonio atradimu, neįprastu ar nauju, arba seniai žinomu patiekalu, kurio atsiminimas ilgai dar šildys širdį ir primins tą nerealų skonį burnoje. Ypač žiemą, kai pomidorai iš parduotuvės yra tik šitų tikrų pomidorų avataras, šiltas ir skanus prisiminimas. Vien dėl pomidorų galėčiau gyventi ten, kur nuolat šilta. Izraelyje?

Kai yra pomidorų, riekė juodos duonos, tai net nekyla jokių minčių, ko norėčiau pusryčiams.

Taigi, skrudintuvėje (tosteryje, liaudiškai) paskrudinau juodą gerą lietuvišką duoną (kvapas - lyg šviežiai keptos duonos, užkvimpa visa virtuvė), užtepiau varškės sūrio (turėjau pirktinio, šiaip tepu a la naminę rikotą su prieskoniais) ir sudėjau pomidorus. Pomidorus nuplikau verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupu odelę, išimu sėklas ir likusią kietą dalį supjaustau smulkiais gabaliukais. Pabarstau druska, šviežiai maltais pipirais ir šviežiu ar džiovintu baziliku, grūstu česnaku. Galima įvarvinti ir alyvuogių aliejaus. Šį kartą buvo be jo, nes su varške.

Beje, bazilikas buvo tamsiai violetinis. Gražiau su žaliu, bent jau man. Skanu lygiai taip pat.

Pomidorų, bulvių ir cukinijų apkepas

2010-08-08T20:13:00.074+03:00

Rugpjūtis - superinis mėnuo. Pakanka šilumos, dar yra uogų, vaisių, daugybė daržovių. Pomidorai - daržovių daržovė. Ta, kuri skaniausia vasarą ir iš savo daržo. Labiausiai mėgstu paprastas, iš vaikystės atsiminimų ir patirties atsineštas salotas, pomidorai su svogūnais ir grietine, pagardinti druska ir pipirais.

Šiandien norėjau karšto patiekalo su pomidorais, dar kad jame būtų pomidorų ir cukinijų, taigi gavosi improvizuotas apkepas.

Taigi,
* bulvių tiek, kad supjaustytos 0,3 - 0,5 cm uždengtų norimos skardos/ formos dugną. Jas apverdu vandenyje su druska kokias 5 min. Tiesiog greičiau iškepa.
* pusė vidutinės cukinijos, gali būti ir didelė, jei forma gili. Mano pakankamai žema, daug aukštų prikrauti negaliu. Ją nulupti, išimti sėklas, supjaustyti plonomis juostelėmis. Jei cukinija jauna, jos lupti ir nusėklinti nereikia.
* pomidorus (daug, arba kaip kas mėgsta, aš ėmiau kokius 10 vnt.) užpilti verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupti odeles, išimti sėklas, supjaustyti mėgstamu dydžiu.
* 2 svogūnus supjaustyti smulkiais kubeliais.
* 1 aitrią papriką, marinuotus jelapeno pipirus sukapoti pakankamai smulkiai, kad labai nedegintų gerklės. Sumaišyti su pomidorais, svogūnais, pabarstyti druska ir pipirais iš malūnėlio, bazilikais, mairūnais ar rozmarinu. Poidorų masę išdėliojau ant bulvių.
* pabarsčiau tarkuotu Džiugo sūriu.
* užpyliau iš 3 kiaušinių ir 6 v.š. grietinės bei prieskonių plakiniu.
* ir pašoviau orkaitėn 60 min., įkaitintoje iki 220 laipsnių.
Iš pradžių kepiau nustačiusi kaitrą iš apačios, vėlau iš abiejų pusės.
Valgyti skaniausia buvo po to, kai apkepas "pailsėjo". Iš karto jautėsi drėgmė, paskui ji susigėrė ir buvo galima pajusti atskirų apkepo dalių skonį.
Kitą kartą tarp skirtingų sluoksnių barstyčiau sūrio, kad visos sudedamosios dalys/ sluoksniai sugultų į vieną vientisinį skonio pojūtį.

Grįžinėjau šiandien iš Karmėlavos oro uosto - Kauno į Vilnių. Iš pradžių stebino keistų šakelių gausa ant kelio iki Kauno, paskui, nuo Kauno, atsirado ir stambių beržų, kurie užėmė visą pirmąją važiavimo juostą. Buvo keista ir baisu. Keista, nes nesitikėjau tokių dalykų rasti autostradoje. Baisu, nes nežinai, kas laukia už posūkio, ar kalniuko. Keista, nes vaikystėje tokių dalykų nemačiau. Baisu, nes tokios audros, lūtys, griūnantys medžiai tampa kasdieniu reiškiniu. Gal audra, siaučianti Kauno rajone greitai turės moteriškos ar vyriškos būtybės vardą ir atrodys įprastas reiškinys. Gal gyventojus kviseime ne į pavasarinę talką, o į "audros nusiaubtų kelių tvarkymą". Ir, kaip sakė per TV, gyventojai galės pasiimti sutvarkytus medžius ir taip pasiruošti žiemai (arba šašlykų sezonui).

Man patinka ši karšta vasara, su savo griaustiniais, lietumi, kaitinančiu karščiu, ir, žinoma, visomis savo gėrybėmis - žemuogėmis, mėlynėmis, serbentais, vyšniomis, tręšnėmis, agarstais, slyvomis, kriaušėmis ir t.t., ir pan.

Kadangi viena draugė kraustosi į naują būstą, tai jos koridoriuje laikinai įsikūrė kartoninė dėžė su užrašu, kuris išvertus reiškia "atiduoti". Ten radau kokias keturias knygas, skirtas maisto gaminimui. Vienos pavadinimas gali gąsdinti, nes skirta nėščiosiomis, bet ten yra superinių receptų - puikiai subalansuotų, lengvai pagaminamų ir gerai virškinamų. Viso kito galima juk neskaityti... , jei nėra aktualu. Kita, kurioje (kaip rašo) sudėta 800 receptų, yra išleista 1973 metais (ups, netgi už mane senesnė). Primena mūsuose leistas "Šeimininkių vadoves", tačiau skirta išskirtinai kepiniams (!), o man tapo knyga prieš naktį paskutines tris naktis. Labiausiai patiko, kad yra aiškiai ir konkrečiai aprašyta kiekvienos tešlos gaminimo technologija. Kur slypi "detalių velniukai", į ką reikia atkreipti dėmesį ir pan. Jau žinau, koks tortas bus kitas mano eksperimentas. Jei nepritrūksiu ryžto, tai - Švarcvaldo vyšnių tortas. Receptą jau perskaičiau. Atmintyje bandžiau atgaminti ragauto torto skonį, taigi žinau/ jaučiu, kokio rezultato man reikia. Ir esu įsitikinusi, kad tokį ir gausiu. Juk jis teisiog privalo pavykti. Kaip ir viskas. Gali būti netobulas, o tik tobulintinas. Gali susmegti biskvitas (visi gąsdina...), tačiau skonis bus puikus. Kaip visada :).

Brusketa su pomidorais ir rukola su krevetėmis

2010-08-02T21:13:00.002+03:00

Kai šilta, norisi valgyti kažką sezoniškio, lengvo ir greito. Taip vakarienės stalui išdygo brusketų (bruschetta) kalnas. Vienos jų buvo su pomidorais ir bazilikais, kitos - su gražgarstėmis ir krevetėmis.

Tamsiąją itališką duonelę čiabatą supjaustytą riekelėmis pakepinau orkaitėje. Kadangi buvo labai šviežia, kepindama apverčiau, kad apkskrustų abi pusės.

Pomidorus nuplikiau verdančiu vandeniu, perploviau šaltu vandeniu ir nulupau odelę. Supjausčiau kvadratukais, sudėjau smulkintus šviežio baziliko lapelius, užpyliau alyvuogių aliejaus ir balzamiko acto šlakelį, pabarčiau pipirais iš malūnėlio ir jūros druska. Viską gerai išmaišiau ir užtepiau ant skrudintų čiabatos riekelių.

Savo mėgstamas grąžgarsčių salotas su krevetėmis sėkmingai sudėjau ant čiabata duonelės ir tapo brusketa. Čia ne mano išradimas - kažkada šias salotas taip paruoštas pirmą kartą paragau svečiuose. Kai tepu ant duonos, grąžgarstes supjaustau smulkiau, kad nekristų. Ir geriau balzamiko kremas, nei actas - gaunasi tirštesnė tyrė, tačiau trūksta rūgštumo, kurio suteikia citrina.

Jei būčiau turėjusi pesto, būčiau patepusi čiabatos riekeles. Sau - ir česnaku būčiau ištrynusi. Kai ruošiu ne tik sau, bandau ieškoti kompromiso. Tada česnakas lieka "už borto".

Šiandien netyčia užmačiau vieną nuotrauką - iš atostogų Juodkrantėje.

Buvo keista matyti saulės išryškintą laivą, kai dangų niaukė lietaus debesys ir viskas aplinkui buvo paskendę tirštoje prieblandoje. Aišku, nuotraukoje tą vaizdą sunku perteikti, bet realybėje atrodė keistai, netikėtai, įspūdingai.

Apkepas su šviežiomis bulvėmis ir morkomis

2010-08-01T18:38:00.000+03:00

Kai pasirodo šviežios bulvės, ramia sąžine atsisakau ryžių, nes nieko nėra skaniau už savas lietuviškas bulves. Sako, kad tukina. Bet juk tukina aliejus ir kiti riebalai. Kai jų per daug, per dažnai, t.y. nesaikinga. Kadangi vakar buvo virtos bulvės su krapais, šiandien turėjo būti kažkas kitokio.
Nepaisant ankstyvo kėlimosi (kitus taksi tik iš klubų išvežiojo), pasiskraidymo pigiųjų oro linijų reisu Kaunas-Berlynas-Kaunas, pastovios snūsuriavimo būsenos, improvizacija bulvių-morkų blynų su jogurto padažu tema, sakyčiau, buvo geriau nei vykusi.
Šį kartą atlikau virtuvės šefo pagalbininko vaidmenį, tad labai kažkuo girtis negalėčiau, tik kitą žmogų pagirti. Už idėją, drąsą improvizuoti ir puikų rezultatą.

Taigi, apkepui reikėjo (ingredientai ir kiekiai pagal faktą):

500 g bulvių

300 g morkų

1 svogūnas

1 aštrioji paprika

pora čenako skiltelių

1 limeta (žalioji citrina)

miltų

2 kiaušiniai

dvi saujos saulėgrąžų sėklų

druska (su kmynais) ir pipirai iš malūnėlio

Padažui:

200 g lieso natūralaus jogurto (juk receptas iš low fat receptų knygos)

1 a. š. kumino

druskos ir pipirų

Limetą nuplauti, nusausinti, nutarkuoti žievelę. Išspausti. Reikėjo dėti porą valgomų šaukštų sulčių, supyliau visas, tad padažas buvo per rūgštus, bet vis tiek buvo skanu. Sumaišyti su prieskoniais ir jogurtu. Padažas paruoštas.

Saulėgrąžas pakepinti be riebalų. Smulkesne nei burokine tarka, sutarkuoti bulves, morkas, svogūną. Smulkiai supjaustyti česnaką ir svogūną. Įmušti kiaušinius, suberti miltus. Viską gerai išmaišyti. Galima kepti kaip blynus, bet tada bulves reikia sutarkuoti bulvių tarka, nors gal ir taip skanu, nebandėme. Kepėme orkaitėje 220 laipsnių kaitroje, apie valandą, kol gražiai apskrudo.

Šaltinis: Das grosse GU Low Fat Buch.

Ši knyga - irgi atskira istorija. Buvo laikotarpis, kai gyvenau Berlyne. Buvo vasara, tad likau namie viena, su tvirta nuostata laikytis dietos ir sportuoti. Nors visad skeptiškai žiūrėjau į monodietas, tąkart jai pasiryžau vien todėl, kad įrodyčiau sau ir kitiems, kad pasiryžimo man užteks. Pasiryžimo man užteko. Kilogramai nukrito, o paskui sėkmingai grįžo. Sporto klubas vasarą buvo nuobodu. Kolegos visą šį reikalą stebėjo su šypsena ir draugišku palaikymu. Niekas nesukiojo piršto prie smilkinio, niekas nesakė, kad taip gerai. Tiesiog tai buvo mano reikalas. Nuostabu. O linksmiausia buvo per gimtadienį, kai padovanojo šią knygą. Jos esmė - gera savijauta be dietų, valgant įprastą maistą, riebius ingredientus pakeičiant mažiau riebalų ar mažiau kalorijų turinčiais. Smagu tai, kad tai, kas įmanoma Vokietijoje, ne visada įmanoma Lietuvoje. Nors dabar jau lengviau. Jau atsiranda liesesnių produktų. Nes anksčiau Brie sūris buvo tik 45 proc., tad "kūdasis" bulvių, brokolių, pomidorų ir brie sūrio apkepas būdavo ne low fat, o high fat. Ką padarysi, juk nebūtina viską gaminti paraidžiui. Ir nereikia.

Belgiškos bulvytės

2010-07-25T16:10:00.000+03:00

Kadangi karštis nesibaigia, mėsos valgyti dieną, o net ir vakare nesinori, bet norisi kažko tokio skanaus ir neįprasto, bet karšto maisto, vėl griebėmės midijų patiekalo. Šį kartą papildomai dar pasigaminome bulvyčių. Bulvytes kepiau dviem būdais. Pirmas buvo paprastas - supjaustėm lazdelėm, apvirėm ir kepėm orkaitėje, kol gražiai apskrudo. Antrasis - bandėmė belgiškų bulvyčių receptą. Įkvėpimo ieškojome internete, tad vienos nuorodos tikrai nepateiksiu. Pagrindinė mintis, kad bulvės turi būti kepamos du kartus tam, kad viduje liktų minkštos, o išorė - traški. Taigi, bulvytės supjaustomos lazdelėmis, palaikomos pamerktos šaltame vandenyje, gerai nuplaunamos, nusausinamos ir porcijomis kepamos įkaitintame aliejuje. Aš kepu paprastoje gilioje keptuvėje, augaliniame aliejuje. Iškeptas bulvytes nusausinau ant popierinio rankšluosčio, ataušinau. Kadangi valgyti labai norėjau, tai rekomenduojamo pusvalandžio tarp dviejų kepimų neišlaukiau. Antrą kartą bulvytes kepinau, gol gražiai parudavo. Plonesnės lazdelės apskrudo labiau, bet skonio nesugadino. Iškeptas bulvytes vėl nuvarvinau ant popierinio rankšluosčio, paskaninau druska, baltaisiais pipirais ir saldžia paprika. Buvo skanu, bet tobulėti dar yra kur.

Kai šiandien 11 val. buvo įmanoma važiuoti dviračiu, kai jaučiau, kad vėjas netgi gaivina, jau atsirado viltis, kad oro temperatūra išliks maloniai šilta ir termometras rodys tik 25 laipsnius, o saulė slėpsis už debesų. Tačiau, termometras prieš saulę vis dar rodo 45 laipsnius, o saulė toliau sėkmingai kepina. Ir nors ledų kameroje kaip niekad daug, o bėgti ar važiuoti dviračiu galima tik ryte ar vakare, džiaugiuosi, kad galiu mėgautis visais šios vasaros malonumais: saule, maudynėmis, bėgimu, dviračiais. Ne taip, kaip prieš porą metų, kai lūžus pėdai pusę vasaros judėjau su ramentais ir tik pasvajoti galėjau apie maudynes ežere, baseine ar jūroje. Taigi, svarbu elgtis saugiai saulėje ir vandenyje ir neverkšlenti, kad viskas čia blogai. Net bulvytes galima valgyti tokiame karštyje, ir džiaugtis, kad jau yra šviežių šiųmečių bulvių.

Žudantis karštis ... pieno - ledų - braškių kokteilis

2010-07-22T20:35:00.002+03:00

Nežinau, kaip kitus, bet mane toks oras slegia prie žemės. Gerai, kad dar kontoroje šiokį tokį vėsų orą pučia. Priešingu atveju, gulėčiau paslika ir nesikelčiau. Kaip vaduotis nuo galvos skausmo, pilančio kūną karščio ir užklumpančio liūdesio? Galima gerti šaltą gazuotą ar negazuotą vandenį, vandelį su citrina ir ledukais. O gal geriau tuos ledukus dėlioti ant įkaitusių kūno vietų, kad nors kiek taptum darbingas. Gaila, kad darbo vietoje ir darbo metu tas sunkiai įgyvendinama. Užtat realu ir įmanoma yra pasigaminti gaiviai vėsų ir vasariškai raudoną pienišką ledų ir braškių kokteilį.

Sočiai ir skaniai atsigeria 7-8 žmogeliukai:

* plombyro batonėlis (tas didelis)

* 2 l pieno (ir be jokios apgaulės, tikrai 2 litrai)

* 1 l saldytų trintų braškių su cukrumi

Viską suplakti su plaktuvu ir serviruoti stiklinėse taurėse su storais šiaudeliais.

Kokteilis puikiai atgaivina karštą dieną ir yra įdomi alternatyva tiesiog ledams.
Dieną, kai jau šeštą ryto važiuojant dviračiu atgaivina tik nuo judėjimo kylantis vėjas, o saulė spigina taip, kad pasigailiu, neužsidėjusi akinių nuo saulės. Smagu važiuoti ryte - sutinku margų žmonių. Jaunuolių porelę, neskubančiu žingsniu grįžtančią iš vakarinio pasimatymo, pavargusį benamį, tempiantį savo mantą ir tuščių butelių krepšį, bėgikus ir kitus dviratininkus, bėgančius ir važiuojančius įvairiomis kryptimis. Kiemsargiai šluojantys gatves. Darbininkai, genantys medžius Gedimino pr., kuris stebina savo paradiškumu, ramybe ir tuščiomis gatvėmis.
Rytas - ypatingas. Ir ne tik žmonėmis, bundančiu miestu. Tokiu metu dar jaučiama šiokia tokia nakties gaiva, kurią pramaišiui keičia auštančios dienos karštis. Karštis, kuris paskui spaus prie žemės, vers ieškoti pavėsio, vėjo, šaltųjų gaiviųjų gėrimų ir ledų.
Kur gi dingo tos mūsų garsiosios lietuviškos vasaros? Galima liūdėti, o galima ir pasidžiaugti, kad ekonominės krizės laikais karštieji orai aplanko mus čia, vietoje, kad nereikia ieškoti saulės ir šilumos kažku toli, o visa tai gali rasti čia, kad ir Vilniuje. Valakampių ar Žirmūnų paplūdimiuose, kur knibžda miestiečių nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Prie Baltojo tilto, kur galima ramiai ant pledo išsitiesti ir leistis į neskubrias šnekas, gurkšnoti vyną ar vandenį su citrina, leisti aitvarus. Nesu leidusi aitvaro, bet planuoju tą įgyvendinti dar šią vasarą. Gal net prie to paties Baltojo tilto. Turėtų būti smagu.

Midijos balto vyno ir grietinėlės padaže

2010-07-11T18:10:00.001+03:00

Kai taip karšta, kad ant asfalto matai miražą ir tik dar labiau norisi gerti, gerti vandens, kažko, kas numalšintų tą kankinantį ir iš vidaus deginantį troškulį, kai mintis apie bėgimą ar važiavimą dviračiu atrodo nelabai viliojanti, o kondicionuojamas prekybos centrų oras tampa tikra atgaiva kūnui, kai imi geru žodžiu minėti automobilius, turinčius klimato kontrolę, tuomet alkis ateina kažkada vakarop, o norisi kažko TOKIO, na, skanaus, neįprasto, vėsaus ir primenančio atostogas prie vandenyno.

Nors buvo valstybinė šventinė diena, kurią tautiečiai šventė kas Kernavėje, dalyvaudami gyvosios archeologijos dienose, kas lydėjo Vytautą Didyjį į Žalgirio mūšio vietą Lenkijoje, man norėjosi tvarkyti namus, siurbti kilimus, plauti grindis ir, paskui, įgavus švaraus lyg naujai atgimusio žmogaus vaizdą pasigaminti KAŽKĄ TOKIO vakarienei.

Tas kažkas tokio - midijos balto vyno ir grietinėlės padaže. Šį kartą be belgiškų keptų bulvyčių, o tiesiog su šviežios bagetės riekelė. Arba tol, kol tos bagetės buvo :). Na taip, žinau, čia mano silpnybė todėl ir neperku bagetės taip dažnai kaip norėčiau.

Reikia (2 asm.):

* 2 kg midijų

* keleto česnako skiltelių, smulkiai pjaustytų (sugedo mano spaustuvas)

* 1 smulkiai kapoto svogūno

* 1 aštraus pipiro

* 300 ml balto sauso stalo vyno

* 200 ml grietinėlės (šį kartą naudojau 35 proc.)

Alyvuogių aliejuje (nes neturėjau sviesto) pakepinau česnakus, svogūnus ir paprikas, paskaninau provanso žolelėmis, mairūnais, bazilikais, baltaisiais pipirais, subėriau perplautas midijas, supyliau vyną, po poros minučių - grietinėlę. Kadangi šį kartą pirkome jau paruoštas midijas (plautas ir apvirtas), pats procesas buvo greitas ir malonus. Valgėme su bagetė, paskaninta česnakiniu sviestu, arba tiesiog su bagete. Su gerai atšaldyto balto sauso vyno taure. Kad būtų gaiviau, įsibėriau ledukų.

Kitą kartą bandysiu gaminti šviežias midijas. Mačiau Prismoje, tikiu, kad yra ir kitose vietose. Ir bandysiu kepti belgiškas bulvytes. T.y. tas bulvytes, kurios kepamos du kartus.

Vis dažniau aplanko jausmas, kad valgau vis skaniau ir geriau. Ir net nepalyginama su tuo, ką valgiau ar gamindavau prieš kokį dešimtį metų. Kokybė pagerėjo tiek pačių produktų, tiek patiekalų, t.y. pats maisto gaminimo procesas, arba kitaip sakant, technologija, pasikeitė. Dėl to visai neliūdžiu, o tik anksčiau tyliai, o dabar vis garsiau tuo džiaugiuosi. Ir sumažėjo apsilankymų viešojo maitinimo įstaigose. Na, neskaitant pietų darbo metu. Bet kai norisi skanesnės vakarienės, ji dažniau ateina į namus, nei mes dėl jos - iš namų. Nors pasiilgstu to ramaus sėdėjimo ir plepėjimo apie nieką, arba apie kažką svarbaus, paskui ramaus ėjimo per naktinį Vilnių namo. Be automobilio. Be galvos skausmo, kad reikia grįžti iki kažkur paliktos mašinos. Gal todėl vis dažniau man traukia sukti dviratį link senamiesčio, Serikiškių parko, Vilnelės ir Užupio. O gal tai tiesiog vaikystės ir paauglystės vietų lankymas? Kažkodėl tie prisiminimai aplanko vis dažniau. Tie iš ankstenių, dar mokyklinių, laikų. Jie tikrai buvo labai skurdūs patiekalų įvairovės prasme, nors skonis iki šiol nepamirštamas - niekas kitas taip skaniai negamino kaip mama. Bet linksmi ir gausūs išdaigų, su draugais ar su sese aplankytomis vietomis, perskaitytomis knygomis. Dabar - pats laikas nugalėti visas ankstesnes baimes, išmokti iki šiol neišmoktus dalykus, patirti naujus įspūdžius ir suprantu, kad džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena ir metais, ir kad nenoriu grįžti atgal. Noriu gyvet šia diena ir žinoti, kad rytoj bus tik geriau. Ir nesvarbu, kad šiandien (galbūt) ne viskas atrodo taip gražu ar gera.

Aviena su ant žarijų troškintomis daržovėmis

2010-06-24T23:26:00.002+03:00

Atostogos Juodkrantėje tai sulėtėjęs gyvenimo ritmas. Tai aktyvus poilsis. Tai jūra, kopos, saulė ir smėlis. Tai marios, jachtos, žvejai ir krantinė. Tai pasaulio futbolo čempionatas. Tai kulinarinė kelionė, atrandant naujus skonius ir kvapus ant laužo ar kepsninėje, gaminant atrodo įprastus patiekalus: triušieną, kiaulienos sprandinę, plovą ar avieną. Ant marių kranto.

Šį kartą, ištaikius ramesnį lietaus tarpsnį, kepėme avieną.

Avienos nugarinė su kauliuku. Avieną marinavome keturias dienas: kalendra, mėtos, pipirai, druska, česnakas, kadagio uogos, ir dar neįvardintos prieskoninės labai kvapnios žolės iš mamos daržo. Skamba abstrakčiai, bet labai skaniai.

Grotelės mėsos su kauliukių neatlaikė, tad teko verti ant iešmų.

Garnyrui troškinome daržoves: svogūnai, paprika, cukinija, baklažanas, pomidoras, morka, pagardinti druska, pipirais, česnaku, Provanso žolelėmis ir alyvuogių aliejumi. Daržoves suvyniojome į aliuminio foliją (du sluoksnius) ir dėjome tiesiai ant žarijų.

Kas mėgsta, valgė dar ir svogūnų laiškus su grietine, svieste kepintą vakarykštę bulvių košę.

Aukštaitiškas dažinys arba dideli blynai su bulvių koše ir spirgučiais

2010-06-20T22:42:00.000+03:00

Kai sugalvojau aprašyti vaikystės tradicinius savaitgalio pusryčius, sumąsčiau susirasti kažką panašaus interneto platybėse. Radau labai įdomų ir išsamų straipsnį apie blynus, blynelius ir sklindžius, tad čia nesiplėsiu, kuo skiriasi blynai, blyneliai, lietiniai, sklindžiai ir pan.

Sekmadienis, Kernavė, birželio 13-oji, sesės gimtadienio rytas. Puiki proga kažkam neįprastam. Kažkam netradiciniam. Kažkam labai senai patirtam ir (iš tiesų) labai tradiciniam. O tai būdavo taip vadinamas dažinys. Dideli miltiniai blynai ir bulvių košė su spirgučiais.

Reikia turėti didelę kaitlentę, nes visi patiekalai arba patiekalo sudėtinės dalys turi gamintis vienu metu. Maža to, kad rankos turi dirbti pagreitintu ritmu, smegenys planuoti visą procesą, akys matyti, kam jau laikas, kam nelabai, reikia nusiteikti intensyviam darbui, dar intensyvesniems kvapams (spirgai!!!!), ir užplūstantiems vaikystės prisiminimams.

Kai kartu su sese eidavome į luna parką Vingio parke, ar pasisupti sunkiai, lėtai ir ilgai įsisiūbuojantiems laiveliams Sereikiškių parke. Arba kai žiūrėdavome kino filmus (kokius du ar tris iš eilės) viename iš daugelio Vilniaus kino teatrų. Kai skaitydavome knygas nuo ryto iki vakaro ir džiaugdavomės, kai mama pakviesdavo pusryčių, pietų ar vakarienės.

Tada sekmadienio pusryčiai būdavo aukštaitiškas (tėčio gimtinės) dažinys, t.y. dideli kvietiniai miltiniai blynai su dažiniu - bulvių koše su spirgais.

Jei gerai pamenu, tai spirgai vaikystėje būdavo iš kaimiškų rūkytų lašinių, kaimiškų ašaras išspaudžiančių svogūnų. Pamenu, sesė imdavo tik spirgius, o man reikėdavo ir "skystymėlio" (a la taukai). Taigi, vaikystės klasika:

Dideli kvietiniai miltiniai blynai su bulvių koše su spirgais

Blynų tešlai imu šiuos produktus: kiaušiniai, miltai (ekstra), pienas, druska pagal skonį

Jei mūsų mažai, imu vieną kiaušinį, jei daugiau - du ir daugiau. Vietoj pieno imu kartais gazuotą mineralinį vandenį, tada nelieka guziukų ir tešla būna vientisa. Jei naudoju pieną, tai paprastai nereikia riebalų keptuvei, nes pienas jau savaime yra nelabai liesas.

Spirgams imu naminius rūkytus lašinius, perku karšto arba šalto rūkymo šoninę. Supjaustau smulkiais kubeliais ir kaitinu keptuvėje. Įpusėjus procesui, t.y. kai spirgučiai tampa auksinės spalvos, sudedu smulkiai pjaustytus svogūnus ir skrudinu, kol viskas gražiai paruduoja. Šį kartą pavyko pasiekti kone tobulą rezultatą - spirgiai dar nesusvilo, bet jau buvo tamsiai rudos spalvos ir labai traškūs.

Bulvių košę galima virti iš bulvių, iš bulvių dirbsnių ir įvairių mišinių - kaip širdis, laikas ir kišenė leidžia. Yra buvę, kad košę sumeistrauju per 10 minučių iš Knorr bulvinių dirbsnių, nors labiau vertinu naminių bulvių košę.

Dažinį vagome keliais variantais. Pirmasis, kai blyną suvyniojame į rulonėlį, susmulkiname kąsneliais ir dažome į košę, pagardintą spirgučiais su svogūnais:

Antras variantas, kai tiesiame blyną, ant jo dedame bulvių košę, spirgučių ir svogūnų mišinį, viską suvyniojame į rulonėlį, imame į ranką ir valgome:

Pirmuoju variantu galima suvalgyti mažiau košės, bet daugiau blynų. Antrasis variantas labai sotus. Du blynai ir jau viskas. Sotumas iki vakaro garantuotas.

Prisimenu tetos gamintą dažinį kaime ant Šventosios upės kranto. Kaime buvo krosnis, kurioje blynai ilgai išlikdavo šilti ir įgaudavo mieste nepakartojamą skonį ir kvapą. Nerealu, kaip iš nieko gali gimti sotūs, maistingi ir netgi labai riebūs, nesveiki ir pilni cholesterolio pusryčiai. Arba galima formuluoti taip, kad nerealu, kaip tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o toks dažinys, papūtus visokiems viduržemio jūros dietos vėjams, gali išnykti be pėdsakų. Būtų gaila. Bent jau man.

Bet kol esame mudvi su sese, dažinys bus. Retai, sekmadieniais, gimtadienio proga, bet bus. Bent jau prisiminimuose. Geriau, kad realybėje. Ir iš tikrų, naminių kaimiškų lašinių, bulvių ir svogūnų.

Aštri triušiena raudonojo vyno padaže

2010-06-06T20:11:00.000+03:00

Pažiūrėjau į savo blogo įrašus ir supratau, kad turėjau paklaikusį, skubantį, keistą mėnesį, kur sutilpo vienas kitą vejantys darbai darbeliai, planuotos ir neplanuotos atostogos, apimančios geografiją nuo Norvegijos fjiordų iki Madrido kepinančio miesto karščio ir kondicionuojamų Prado muziejaus lobynų. Bet šiandien ne apie tai, o apie paprastus pietus. Ir netgi ne tėvo dienos proga, nors ir ją prisiminėme. Kiekvienas mūsų savaip.
Prisiskaičiau daug arba keletą triušienos receptų interneto galybėse. Lietuvių, anglų kalbomis. Iki vokiečių jau nebėjau, nes būčiau pasimetusi šioje gausybėje. Pasirinkau improvizcaciją duota - triušienos - tema. Ar verta paminėti, kad triušį sekmadienį Vilniuje supermarkete nusipirkti pakankamai nelengva. Na, patiekalo užsakovo užsispyrimo dėka, triušio skerdenėlė buvo rasta Minsko IKI savitarnos lentynoje, nes nepagelbėjo nei Rimi, nei Maxima. Bet šįsyk trečias kartas nemelavo :).

Aštri triušiena raudonojo vyno padaže

apie 1,5 kg triušio, supjaustyto į 6-8 gabaliukus

miltų, pavoliojimui

sviesto ir alyvuogių aliejaus kepimui

sauso raudono vyno (naudojau 300 ml)

0,5 l vištienos sultinio

2 morkos

1 didelis raudonas svogūnas

1 aštri paprika

4 česnako skiltelės

rozmarinai

šalavijai

juodi pipirai grūdeliais

druska

mairūnas

raudonėlis

malti baltieji ir spalvotieji pipirai

lauro lapai

3 didelės bulvės

Supjaustytą triušį pamirkiau šaltame vandenyje, paskui nusausinau, pavoliojau miltuose ir apkepiau sviesto ir alyvuogių aliejaus mišinyje. Apkeptą sudėjau į puodą, užpyliau sultiniu ir raudonuoju vynu, subėriau prieskonius. Pjaustytas morkas, į 8 dalis supjaustytą raudonąjį svogūną, stambiai smultintą česnaką ir raudonąjį pipirą pakepinau ir sudėjau prie triušio. Ant viršaus sudėjau bulves, užviriau ir viską valandą troškinau orkaitėje (200 laipsnių).

Valgyti man skaniau su padažu, tada triušiena ne tik minkšta, bet ir nebe sausa.

Tarptautinė darbo diena

2010-05-01T09:53:00.002+03:00

Gegužės 1-oji - tarptautinė darbo (kitur verčia - darbininkų) diena. Pamenu paradus (eitynes). Čia iš vaikystės. Linksmiausia ar įdomiausis buvo Berlyne, Kreucbergo (Kreuzberg) rajone stebėti eitynes. 2003 ar 2004 m. Ta dalis, kur stebėjome praėjo pakankamai ramiai ir nieko baisaus ar netikėto neįvyko. Tikrasis veiksmas vyko paskui, vakare, kai buvo niokojami automobiliai, dviračiai ir kt. materialus vietinių gyventojų turtas. Ne veltui Kreucbergo rajono (daugelis lygina jį su Vilniaus Užupiu ar Kopenhagos Kristijanija) gyventojai tą dieną nebūna namie, uždaro langines, jei tokios yra. Policija pasirengia sustiprintam budėjimui, nes tą dieną mėgsta žygiuoti neonaciai. Bet būna ir smagu - koncertai, renginiai ir kiti gatvės įvykiai, kurie sutraukia draugus ir pažįstamus kartu praleisti laiką.

Sakuros ir pietūs gamtoje

2010-04-30T21:00:00.003+03:00

Sakuros Vilniuje kaip ir kituose Lietuvos miestuose prieš devynerius metus dešiniajame Neries krante buvo pasodintas japoniškų dekoratyvinių vyšnių - sakurų (lot. Prunus Serrulata) sodelis Japonijos diplomato Čijūnės Sugiharos, gelbėjusiam Lietuvos žydus nuo nacių okupacijos, šimtosioms gimimo metinėms.
Dabar tai - puiki vieta pusryčiams, pietums ar popietei su kolegomis, draugais, šeima praleisti. Ar tiesiog vienam pabūti. Aš net dirbti galėčiau. Sėdi sau ramiai ant pleduko, kompiuteris ant kelių, telefonai neskamba, šurmulio aplinkui jokio. Taigi, tiesiog ideali vieta dirbti ir ilsėtis.
Sakurų žydėjimo ir pavasario proga paskutinę balandžio dieną pasidovanojome sau pietus po žydinčiomis vyšniomis, su vaizdu į upę, leidžiant sau pusvalandį negalvoti apie skubančius ir vejančius darbus ir užduotis, raudonai mirksinčius darbus, gasdinančias savo apimtimi excelines lenteles, wordinius tekstus ir prezentacijų skaidres.
O sakurų spalva - nereali. Švelni. Raminanti. Viena iš mano mėgiamų.

Šiaip lietuviškos vyšnios - mano mėgstamiausios uogos. Ne trešnės, ne braškės. O vyšnios. Kaip ir sodri vyšninė spalva, kuri tinka viskam, pradedant batais, paltais, rankinukais, baigiant automobiliu.

Pietums pasirinkome išsineštinį Azijos virtuvės Eat East dienos pasiūlymą: pomidorų su jautiena sriuba ir ryžiai su krevetėmis. Sriubas pasiėmėme visos trys, dienos patiekalą pasidalinome į tris dalis. Saulėtą dieną, kai šiluma golsto veidą, o į saulę gali žiūrėti tik pro akinius tamsintais stiklais, toks porcijų dydis pasirodė pats tinkamiausias. Jei būtų reikėję įveikti pačiai vienai visą dienos patiekalą plius sriubą, matyt, likusią dalį būčiau miegojusi, įbedusi į kompiuterio ekraną iki skausmo atmerktas akis.

Tokį pietų variantą reikės pakartoti. Graži laukto savaitgalio pradžia...

Vampyrai, vilkolakiai ir kitos mistinės istorijos

2010-04-28T22:38:00.000+03:00

Skaičiau Stephen Meyer paauglių bestselerius apie vampyrus, vilkolakius, keistąją mergaitę. Pradėjau nuo "Saulėlydžio", kuri "susivalgė" lėktuvuose kaip greitas maistas. Paskui sekė "Jaunatis", o "Užtemimas" skaitėsi sunkiai sunkiai, ypač po to, kai mano mažoji / dičkė užklausė, ar ten jau taip ir taip nutiko, ar dar ne? Na, net man dingo motyvacija, nes pasirodo užsimintas epizodas yra dar neperskaitytose knygose. Iki jų dar nepriėjau.
Neperskaityti negalėjau, nes kai matau, kai knygos skaitomos, tiksliau "ryjamos" po tris/ keturis kartus., aplinkui nematant nei šviečiančios saulės, nei pasivažinėjimų dviračiais, nei jūros (čia epizodas iš atostogų Juodkrantėje), kyla natūralus klausimas, kas gi toje knygoje T O K I O, kad nematau, negirdžiu, nebendrauju ir t.t.
Na ką aš galiu pasakyti, knyga skirta romantiškoms paauglėms. Geroji dalis ta, kad vaikai ten aprašomi geri, t.y. gerai mokosi, gerbia ir (netgi) myli savo tėvus, laikosi žodžio. Skaičiau ir tokie teigiami atrodė. Visai ne tokie tikri kaip tie dvylikamečiai, apie kuriuos klausau per tėvų susirinkimus. Nors lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Net nežinau, ar čia tas amžiaus skirtumas lemia, ar kultūra (JAV vs Lietuva), ar tiesiog tai, kad čia romanas.
Graži pirmoji meilė. Truputį nereali. Kaip ir kitoje knygoje atsirandantis meilės trikampis. Žmogus (mergaitė) ir vampyras (berniukas arba amžinas paauglys, amžinai septyniolikos), o vėliau dar ir vilkolakis (stebėtinais tempais bręstantis berniukas, per vasarą tampantis jaunuoliu).
Ne viskas teigiama. Nuo tėvų yra slepiami tam tikri, juos galintys gąsdinti dalykai ar įvykiai. Tokie kaip mokymasis važiuoti motociklu. Jau nekalbant apie draugystes su vampyrais ir vilkolakiais. Tada knygoje pasakojama istorija tampa nuolatiniu melu tėvams, mokytojams ir visa supančiam pasauliui. Gyvenimas paraleliniame pasaulyje. Siurrealizmas. Tikrovė - tai ne tai, ką tu matai ir ką apie ją galvoji.
Istorija, nors ir pakankamai teigiama, yra pernelyg ištęsta, per daug saldi. Įdomu, ar berniukai tokias knygas skaito? Mergaičių mamos, pasirodo, skaito. Čia aš apie kitas, ne tik apie save. Savu laiku buvo "Haris Poteris", dabar "Saulėlydžio" saga. Kas toliau?
Dar yra filmai. "Saulėlydį" labiau klausiau nei žiūrėjau. Visų pirma todėl, kad knygą aš jau "pažiūrėjau" ir ekrane esantys veikėjai toli gražu neatitiko mano grožio supratimo ir to, kaip jie atrodė mano vaizduotėje. Teigiama tai, kad "mano" filmas vyko europietiškoje aplinkoje, o tikrasis filmas nukėlė už jūrų marių. Tad, kaip nebūtų keista, tai ir buvo vienintelis mano atradimas. Bandau prisiminti, ar buvo filmas, kuris bent kiek atitiko knygos susikurtą vaizdinį. Gal ne. Nors greitosiomis galiu ir neprisiminti.

Toliau tikiuosi, kad ateis pavasaris, kad bus šilta, išnyks slogos ir kitos nelemtos pavasarinės peršalimo ligos, kad sekmadienį atidarytas dviračių sezonas bus intensyvus. O dabar belieka pasidžiaugti žydinčia orchidėja. Nesugebu aš perteikti jos grožio. Tam reikia ne tik puikios technikos, bet ir gebėjimų ar bent jau meniškos akies. Gal kada nors. Po to, kai išmoksiu plaukti, nubėgsiu maratoną. Po to pradėsiu mokytis fotografuoti. Sako, kai norus/ svajones išsakai garsiai, jie tampa tikslais. Konkrečiais, pamatuojamais, apibrėžtais laike ir ... pasiekiamais.
O kol kas, kol kamuoja slogos, labai į temą būna tailandietiška sriuba. Su ryžiais šalia. Tokio stiprumo, kad pramuštų užgulusią nosį. Keista, kad šį kartą ji suveikė "atbulai", bet skonis buvo teigiamas ir iš karto atpažįstamas.

Avinžirnių paplotėliai su rikotos padažu

2010-04-10T23:26:00.001+03:00

Šiandien kartojome avinžirnių paplotėlius, tik dar pagardinome padažu a la rikota. Radau rikotos receptą, kur naudojamas šviežias pienas, bet kažkada gavau el. paštu dar paprastesnį - iš kefyro.

Taigi, naminei rikotai reikės litro kefyro (riebiausio, apie 3 proc.), kurį tiesiog įdedu į šaldymo kamerą nakčiai, ryte išimu iš pakelio, dedu į dvigubą marlę, pakabinu, kad išvarvėtų, o vakare sumaišau su prieskoniais. Kartais prisimenu tą šaldytą kefyrą gerokai vėliau, pvz. kaip šiandien, kai norėjome, kad avinžirnių paplotėliai būtų ne tokie sausi. Rikotą sumaišiau su trintais česnakais, baziliku, provanso žolelių mišiniu ir druska su pipirais.

Avinžirnių paplotėliams naudojome (gaminau šį kartą jau ne aš) išbrinkintus avinžirnius, svogūnus, saldžiąją papriką, kukurūzų miltus ir prieskonius (aštriąją čili, druską, pipirus ir kt.). Visus ingredienttus tiesiog sutriname su elektrine trintuve, iš jų formuojame paplotėlius (galima rankomis, galima šaukštu tiesiai į keptuvę) ir kepame gerai įkaitintame aliejuje (šiuo atveju - skrudintų sezamo sėklų ir alyvuogių aliejaus mišinyje). Avinžirnių paplotėlių receptą radome Nidos receptų tinklaraštyje, tačiau jį supaprastinome ir pritaikėme savo turimoms atsargoms. Galima juos ir išvirti prieš trinant, kitą kartą reikės pabandyti. Kaip ir humus ir tahini. Skamba skaniai ir paprastai. O iš avinžirnių bus galima ir falafelius išsikepti (išvirti aliejuje). Primena turkų greitą maistą ir vegetarišką kebabo substitutą Berlyno skuboje, kai būdavo greitas ir skanus užkandis dienojant/ vakarojant Humboldthain'o parke (ech, tie metai Berlyne, pasaulio virtuvės patiekalai ir išmoktos pamokos).

Šį kartą be nuotraukų. Vis tiek jos ne labai skanios :).

Kultūrinis paveldas - kraujiniai vėdarai

2010-03-26T22:45:00.001+02:00

Kai už lango šviečia saulė ir važiuojant automobiliu pro langą ji kaitina veidą, šildo rankas ir priverčia užsimerkti ar bent jau pakaitomis primerkti tai vieną tai kitą akį, mane užplūsta nepaaiškinamas džiaugsmas ir gera nuotaika. Nors kalendorius rodo jau antrąją kovo mėnesio pusę, oras šiluma nelepina, tad kiekvienas saulės pasirodymas yra lyg mažas stebuklas, o nepaliaujamas lietus verčia įsigyti lietaus batus, išsitraukti lietsargį ir akinius keisti kontaktiniais lęšiais, nes akiniai valytuvų neturi, o lietsargio aš užsispyrusiai iš mašinos neimu. Jis guli sau ten ramiai, tam kad sąžinė ilsėtųsi. Tokią gražią sekmadienio dieną žemaitiška šeimos pusė pageidavo kraujinių vėdarų, nes mamos kameroje ilsėjosi skerstuvių kraujas.
Pamenu aš skerstuves kaime vaikystėje, dešras, skilandžius, verdamas karkas, sūdomus lašinius ir pan., bet kraujinių vėdarų Aukštaitijoje, bent jau mano kaime, niekas negamino. Žemaitijoje, prisimena giminės ir draugai, gamino. Tad šįkart mano smalsumas buvo didesnis už menamą alkio jausmą ir, pasitelkusi fotoaparatą, pasisiūliau į pagalbą.

Taigi, miežinės kruopos yra gerai nuplaunamos, užplikomis verdančiu vandeniu ir taip brinkinamos. Paruošiami spirgučiai - kepinami smulkinti lašiniai ir svogūnai. Kraujas, ištrauktas iš kameros, jau buvo atitirpęs ir pasūdytas.
Miežinės kruopos, spirgučiai su taukais ir kraujas yra gerai išmaišomi į vientisą masę, dedami prieskoniai (druska, pipirai, peletrūnas ir dar kažkas), o išmaišyta masė atrodo maždaug taip:

Pskui visą šitą masę reikėjo sukišti į žarnas. Naudojome plonąsias, štai tokias:

Vėdarą gražiai išklojome į skardą:

Masės turi būti prikimšta į žarnas ne kietai, o pakankamai minkštai, kad kepant ir brinkstant masei, jos nesprogtų. Minkštumą nustatinėjome įprastu būdu - spaudžianti pirštais:

Vėdarai kepė apie valandą, kol įgavo šokoladinę spalvą:

Prie vėdarų dar yra būtinas padažas iš spirgintų lašinių, svogūnų ir spirgučių (pasiruoštų su skerstuvėmis). Skirtingai nuo bulvinių vėdarų, į padažą nededame grietinės, o suvalgoma porcija su padažu atrodė maždaug taip:

Nežinau kaip kitiems, bet man tas vėdarų masės ruošimo etapas gerokai sumažino apetitą. Iš vienos pusės gerai, iš kitos gerokai nustebau, kad taip jautriai sureagavau. Šiaip nebijau injekcijų, kraujo ėmimo iš venos ar piršto, negąsdina kraujo vaizdas, juo nesišlykščiu. Visa medicininė ir ligoninė dalis man patinka ir sužadina smalsumą, visad įdėmiai stebiu medicininio personalo veiksmus, o savo studių metu išmokau leisti vaistus. Linksma buvo, nes mokiausi ant žaislinio meškiuko, o įgūdžius išbandžiau ant savo drąsaus grupioko. Jėga! Beveik taip pat smagu, kaip ir išmokti plaukti. Tik kitokie pojūčiai ir emocijos.

Keptas viščiukas su citrina ir bulvės su rozmarinu

2010-03-21T10:00:00.002+02:00

Vienu metu keptas viščiukas buvo tapęs sekmadienio patiekalu. Klasika. Gražus ir šventiškai atrodantis kepsnys. Mėgstamas vaikų, tinkantis ir suaugusiems. Kai paragavau kepto viščiuko su citrina ir česnakais pagal Džimį Oliverį, taip ir kepu. Garnyrui kepu bulves su rozmarinais (ar kmynais, čia įprotis), ir kitas daržoves - morkas, žiedinius ir briuselio kopūstus, svogūnus, paprikas. Originalus receptas - Jamie Oliver puslapyje.

Reikės:

apie 1,5 kg viščiuko (ūkininkų, ar "Gurmans" iš IKI)

citrinos

česnako galvutės

bulvių (kiek suvalgote)

rozmarino

čiobrelių

Vištą gerai nuplaunu, nusausinu, ištrinu druska ir pipirais tiek išorę, tiek vidų, dar iš vakaro, arba kada spėju. Kartais tik prieš pat kepimą, jei ta mintis kyla spontaniškai.
Bulves supjausčiau golfo kamuoliuko dydžio gabaliukais, subėriau į sūdytą verdantį vandenį, įmečiau gerai nuplautą citriną, išskaidyta česnaką (nereikia lupti). Virti apie 10 - 12 minučių, nusunkti, pagarinti. Išrankioti citriną ir česnaką. Bulves paskui sumaišau su aliejumi arba tuo skysčiu, kur kepa viščiukas, ir šviežio 9ar džiovinto) rozmarino lapeliais (nuskabau). Nors man skaniausia su kmynais, todėl dažnai rozmarino net nededu, o beriu lietuviškų kmynų.
Citriną subadau peiliu 10 kartų, taip ji geriau atiduos savo sultis viščiukui. Citriną, kartu su česnakais, rozmarino ir čiobrelių šakelėmis sukišu į viščiuko vidų. Jei neturiu šviežio, naudoju džiovintą. Jei neturiu rozmarino, naudoju mairūną. Ertmę uždarau dantų krapštuku, o viščiuko kojas surišu siūlu. Prikaišioju česnako už viščiuko kojų, po oda ir pan.
Kadangi višta kepa apie 1,5 val. (190 - 200 laipsnių temp.), bulves dedu tik po 45 minučių, kad per 45 minutes jos iškeptų, skaniai apskrustų. Kartais tam prireikia ir valandos, nes manoji orkaitė mėgsta eksperimentus.
Kai viščiukas būna gerai iškepęs, vos patraukus už kojos, jos atsiskiria, mėsa tiesiog krenta nuo kaulų. Dėl citrinos mėsa būna sultinga ir kvapni.
Iškepusį česnaką išspaudžiu iš odelių, sutrinu. Taip pat išspaudžiu ir citriną, jos minktimą sumaišau su sutrintais česnakais ir tokį padažą, kas mėgsta, dedasi šalia vištos ir skanauja.

Silkė, silkė, ir dar kartą silkė... šį kartą su svogūnų ir grybų padažu

2010-03-17T21:30:00.001+02:00

Kai už lango pusto, kai į veidą drebia riebios vėsios snaigės, kai per dieną nutirpęs asfaltas pasidengia tirštu ir puriu sniego sluoksniu, kai ryte automobiliai apledėję, o medžiai pasidengę šerkšnu, atrodo, kad yra gilus viduržemis, artėja Kalėdos ar Naujieji Metai, o gal prasideda vasaris. Bet kai kalendorius rodo kovo mėnesio antrąją pusę, kai dieną į akis spigina saulė, o į darbą ir iš jo važiuoju dieną, o nebe naktį, mane apima liūdesys ir ilgesys. Ilgiuosi saulės, šilumos. Liūdžiu, kad dar ne pavasaris. Tokiomis dienomis norisi šilumos iš visų ir visur, ir beveik visada. Pastovi melancholija gali išvaryti iš proto, bet giliai tūnantis tikėjimas, kad ta pilkuma baigsis dar leidžia išsaugoti optimizmo, entuziazmo ir šypsenos likučius. Tokiomis dienomis, o gal labiau vakarais, kai norisi tik tūnoti lovoje po pūkine antklode, su garuojančia kmynų arbata ir knyga, norisi kažko 'tokio', naminio ir šilto. Kažkas toks man visad buvo ir liks silkė įvairiausiais pavidalais ir skirtingų rūšių. Pirkti paruoštą silkę man pakankamai sunku, nes ji būna per sūri, rūgšti, išmirkusi ar kitokia ne visai tokia kokios norisi.

Svogūnų ir grybų padažas silkei

(aš dariau tokiomis proporcijomis):

dvi silkės

du labai dideli svogūnai

sauja džiovintų miško grybų

sultinys (nuo užpiltų ir išmirkytų grybų)

kečupo pagal skonį

truputį meilės ir kantrybės

Užmerkiu silkę, užplikau ir užmerkiu grybus. Tuo tarpu supjaustau svogūnus pusžiedžiais ir dar per pusę (nes kitaip man labai dideli, o aš nemėgstu, kai man per smakrą varva ...). Svogūnus pakepinu alyvuogių aliejuje. Kai pradeda trūkti skysčio, pilu sunką nuo grybų. Ir kepu / troškinu tol, kol svogūnai tampa saldūs ir minkšti, kai nebetraška tarp dantų. Tokie kaip svogūnų sriubai (reikės kada išsivirti, jau pasiilgau, a la Giedrius Vilpišauskas). Kažkada prisiminusi sudedu grybus. Nuolat maišau. Kadangi silkes pirkau su galvomis, teko padirbėti. Na man primena vaikystę, kai kūčių vakarienei iš pradžių mama ruošdavo, paskui ir aš išmokau, taip man skaniausia (pikantiškas toks skonis). Dar skanu su svogūnais ir marinatu (klasika!), šitą gaminu, kai tingiu iki negalėjimo, o silkės labiau noriu nei tingiu :). Šį kartą netingėjau, tad gaminau savo mėgiamą, laiko ir dėmesio reikalaujantį padažą. Į pabaigą įdėjau kečupo ir supyliau visą likusį skystį nuo grybų. Vaizdelis buvo maždaug toks:

Jei trūksta prieskonių, galima skaninti druska, pipirais, cinamonu ar pan. Man pakanka natūralaus svogūnų skonio, grybų aromato ir lengvo kečupo prieskonio.

Tada sloksniuoju, dar kol šilta, nes man atrodo, kad taip geriau įsigeria. Sluoksnis silkės, sluoksnis padažo, ir taip toliau. Man skanu su bulvėmis, juoda ar kitokia duona. Su daržovėmis, pomidorais, agurku. Pusryčiams, pietums ar vakarienei. Pasiilgau.

Guliašas ir sprandinės kepsnys

2010-03-12T14:13:00.001+02:00

Nepriklausomybės atkūrimo proga gaminau guliašą. Ne iš sąsiuvinio. Iš širdies ir pasitelkusi fantaziją. Mėsą gerai nuploviau, nusausinau popierinio rankšluosčio pagalba, supjausčiau juostelėmi, pavoliojau miltuose ir apkepinau svieste. Vėliau dėjau svogūnus, morkas, paprikas ir ... vakarykštį mėlynojo sūrio ir grietinėlės padažą. Taip gavosi improvizuotas guliašas. Pagaminau per pusvalandį, nes pasitelkiau greitpuodį (superinis išradimas ir nepamainomas pagalbininkas virtuvėje!), o tuo metu išviriau bulvių košę, be kurios guliašas būtų ne toks skanus. Nostalgiški ir šventiški pietūs.

O šiandien, palaikant šventišką nuotaiką ir tęsiant mėsiškus eksperimentus, kepėm sprandinės kepsnį arba tinginio kepsnį, su bulvėmis, morkomis ir svogūnais. Tinginio, nes mėsos ypatingai ruošti nereikia. Sprandinę paprieskoninau mamos gamintais prieskoniais (iš daržo), pipirų mišiniu, susmaigsčiau pjaustytą česnaką, dėjau čiobrelių, palaisčiau alyvuogių aliejumi ir kepiau 220 laipsnių karštumo orkaitėje apie dvi valandas. Bulves ir ketvirčiais ar net smulkiau pjaustytas morkas apviriau sūriame vandenyje kartu su citrina. Morkas pabarsčiau druska ir cukrumi, sudėjau po mėsa. Pjaustytus svogūnus sulaisčiau aliejumi, ant viršaus dėjau bulves, pabarsčiau druska ir kmynais, kepiau apie valandą. Apsiskaičiavau, trims žmonėms čia gerokai per daug.

Jautienos kepsniai

2010-03-11T10:41:00.002+02:00

Darbo savaitė buvo trumpa. Intensyvi. Darbinga arba nelabai. Šalta. Snieginga. Permaininga.

Ta proga šiandien kepiau jautienos kepsnelius grietinėlės ir mėlynojo sūrio padaže, bulvės 'pagaliukais' ir a la kinietiškos agurkų ir morkų salotos.

Salotoms supjausčiau agurką plonomis juostelėmis, užbarsčiau druska, leidau pastovėti, kol plonomis juostelėmis supjausčiau morką. Nupyliau nuo agurkų susidariusį skystį, pabarsčiau sausoje pektuvėje pakepintomis sezamo sėklomis ir supyliau salotų padažą, pagamintą iš sezamo aliejaus, ryžių acto, rudo cukraus ir druskos. Visus produktus dedu tiesiog iš akies ir ragauju. Šiaip maisto neragauju, tik salotų padažus.

Namines bulves supjausčiau plonais pagaliukais, dar kartą nuploviau po vandeniu, nusausinau ir kepiau labai karštame aliejuje. Kitą kartą kepsiu jau apvirtas. Smalsu, koks skonis gautųsi. Druska bulves barstau jau kitame inde, kai išgriebiu iš aliejaus.

Jautienos išpjovą gerai nuploviau ir nusausinau. Supjausčiau 2-3 cm storio kepsniukais, pamarinavau alyvuogių aliejuje su pipirais. Vis pamirštu, kad išpjovą marinuoti reikia tik su pipirais, o kepti svieste, bet šį kartą kepsnius kepiau alyvuogių aliejuje (tame kiekyje, kuris liko nuo marinato). Po tris minutes kiekvieną pusę. Mėsą išėmiau iš keptuvės, supyliau brendį, kai nugaravo, pyliau riebią grietinėlę (35 proc.), subėriau trupintą mėlynąjį sūrį, įbėriau žiupsnelį druskos, minutę pasitroškino padaže, kad įgautų to mėlynojo sūrio skonio. O porcija atrodė šitaip:

Na, iš tiesų tai atrodė gražiau, bet mano nuotraukos mobiliuoju telefonu to grožio ir skonio perteikti nesugebėjo.
Jautiena buvo minkšta ir sultinga. Padažas pikantiškas. Salotos gaivios. Ne pats geriausias pasirinkimas vėlyvai vakarienei, tačiau ankstyvai vakarienei ar vėlyviems pietums - pasirinkimas Nr. 1.

Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu pagal Jamie Oliver

2010-03-07T21:07:00.001+02:00

O koks savaitgalis be naujų kulinarinių eksperimentų? Nuobodus.
Šį kartą makaronai pagal Jamie Oliver iš knygos "Gaminame su Oliveriu", tai Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu, kurio originalų receptą (anglų kalba) galima rasti ir oficialiame kulinaro tinklalapyje (čia).

4 porcijoms reikia:

455 g kaspinėlių formos makaronų

1 kiaušinio

100 ml grietinės (rašo "tirštos riebios")

jūros druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

12 griežinėlių sūdytos bekonienos (pančetos) ar stambiai supjaustytos rūkytos kiaulienos šoninės

3 saujų žirnių (šviežių ar šaldytų)

2 šakelės šviežių mėtų

2 saujos šviežiai tarkuoto parmezano (puikiai tinka džiugas)

Makaronus išviriau sūdytame vandenyje, prieš pabaigą subėriau šaldytus žirnelius. Keptuvėje pakepinau vytintą kumpį (ne šoninę). Sukrėčiau nusunktus makaronus, subėriau dalį pjaustytų mėtos lapelių ir gerai išmaišiau. Pasinaudojau Oliver'io rekomendacija ir pasilikau truputį vandens, kuriame virė makaronai.
Kol makaronai virė, pasigaminau padažą. Kiaušinį (naminį, ekologinį!) išplakiau kartu su grietine, druska ir pipirais. Šį plakinį supyliau ant makaronų, atsargiai išmaišiau, įpyliau truputį makaronų vandens, subėriau džiugo sūrų ir likusias mėtas.
Ir, kaip teisingai rašo autorius, reikia valgyti iš karto, kol šilta. Jei būčiau gaminusi ne pati, nebūčiau patikėjusi, kad padaže yra žalias kiaušinis. Padažo skonis švelnus, lengvai pikantiškas. Tinka tiems, kas mėgsta makaronų patiekalus (pasta).

Suši nešildo, bet skanu

2010-03-02T21:41:00.012+02:00

Suši niekad nebuvo tas maistas, dėl kurio eičiau iš proto. Man skaniau kiti japoniško maisto variantai, pvz. sriubos, karšti patiekalai. Karts nuo karto draugė mane pakviečia papietauti japonų restorane Vilniaus g., tuomet renkamės dienos meniu variantus. Pirmą kartą suši paragavau Berlyne. Mane, naujai atvykusią darbuotis, gera pažįstama (gal buvo ir kitų kolegų, nepamenu dabar :)) pakvietė išbandyti naują virtuvę irtai buvo japonai. Pats maistas didelio įspūdžio nepaliko, labiau patiko pats restoranas, aptarnavimas, pateikimas ir nedidelės maisto porcijos. Patiko ryžių pateikimas. Supratau, kad ryžiai - ta suši kokybės matas ir ta sudėtinė dalis, kuri privalo būti tobula. Pirmą kartą gaminti irgi pabandžiau tame pačiame Berlyne. Laukiau atvažiuojant savo šeimos antrosios pusės, tad susipirkau visą 'įrangą', pradedant plona, bet informatyvia knygele apie suši gaminimą nuo A iki Z, toks sukonspektuotas pradžiamokslis apie tai, kaip išvirti ryžius, paprasti suši ir kitų (iki šiol nemoku pavadinimų ir viską vadinu tiesiog suši) receptukai.

Taigi, nors kai kas bumbėjo ir bandė siūlyti karšto (t.y. mėsiško ar pan.) patiekalo alternatyvas, kiti trys ketvirtadaliai kompanijos labai draugiškai sutarė likti ties suši variantu (chm, gal viena ketvirtoji paskui ir gailėjosi :)). Paprastai rutuliukus sukame su lašiša (sūdyta), agurkais, morkomis, avokadu ir krevetėmis. Šį kartą dar papildžiau rūkytu tunu. Na, nepykite, mieli prekybos centrų pirkimų ar tiekimų vadybininkai ar vadovai, bet žalios žuvies šiam patiekalui tiesiog nedrįstu naudoti. Nepasitikiu. Netikiu, kad nusipirksiu šviežią žuvį. Tikiu, kad geriau naudoti lengvai apdorotą ir nesusirgti jokia bjauria liga.

Ryžiai. Pirkau lietuviškus "Skanėjos" ryžius. 250 g ryžių ploviau tol, kol vanduo tapo skaidrus. Palikau sietelyje, kad nuvarvėtų. Mano knygelė sako, kad ryžiai turi varvėti apie 30 min. Kadangi pradėjau ruoštis pusryčių metu, tai ryžiai varvėjo apie 3 val. ir žadėjo tapti tiesiog tobulais. Užpyliau 300 ml vandens, užviriau, po 2 min. sumažinau kaitrą iki minimumo ir taip leidau burbuliuoti apie 10 min. Nukėliau, uždengiau drobiniu rankšlosčiu, palaikiau 10 min., o tuo tarpu pasigaminau a la marinatą. Porą šaukštų ryžių acto pakaitinau su šaukšteliu rudo cukraus, žiupsneliu druskos, nukaičiau, užpyliau ant ryžių ir švelniai išmaišiau mediniu šaukštu. Palaukėm, kol atvės.
Nori lapus kirpau per pusę, kepinau keptuvėje ir tada sukome suši ritinukus, bei kitus gaminukus. Technologija paprasta. Imam pusę lapo, tepam vasabio, dedam ryžius, gerai prispaudžiam. Per vidurį dedame įdarą ir sukame. Beje, kraštelį padrėkiname, kad geriau suliptų ir pjaustome į tiek dalių, kokio aukščio norime sušiukų. Peilis turi šlapias ir labai švarus, kitaip lips ir nepjaus.
Teko papildomai virti ryžius, nes 250 g yra gerokai per mažai. Tad gaminome iš 400 g. Gavosi nemažai. Papuošėme kepintomis sezamo sėklomis ir šviežiais svogūnų laiškais:

Suši dažėm vasabiu pagerintame sojų padaže, užkandome marinuotu imbieru. Kažkaip nuotraukoje nesimato :)

Nespėjau sudalyvauti 52 skanių savaičių japonų virtuvės savaitėje, bet suši suvalgiau. O dabar noriu į japonišką restoraną ar suši barą ir suvalgyti suši rinkinuką, ar sriubos. Pastaruoju metu tampiu sriubine, salotine ir žuvine.

Bet kai darbe užkvimpa tikrais kaimiškais lašiniais, marinuotais ar raugintais agurkais, negaliu susilaikyti. Prabyla lietuviškas kraujas, prisimenu vaikystę, skerstuves, kai dirbdavo visa giminė, kai buvo malama mėsa, gaminamos dešros ir skilandžiai, sūdomi lašiniai. Kai pietums verdama karka, o aplink stalą susėda išalkusi, pavargusi ir laiminga didžioji šeimyna. Super.

Bet man patinka įvairus maistas. Kaip ir įvairūs žmonės. Kaip ir skirtingi įspūdžiai. Šiandien vienas kolega priminė/ paklausė, kad aš žylu. Balse išgirdau lengvą nuostabą. O paskui kaip lengvą priekaištą sau, kad ir vėl per vėlai dažysiu plaukus. Kai buvau vaikas, sau tyliai, o kitiems garsiai sakiau, kad 'gyvenime nedažysiu žilų plaukų, nes juk taip gražu'. Sakiau vienaip, darau kitaip. Meluoju? Apgaudinėju? Išsisukinėju? (na, čia kito žmogaus mėgstami žodžiai - pastabos :)). Ne. Tiesiog pasiketė santvarka. Grožio supratimas. Galimybės ir technologijos. Jei mano vaikystės laikais plaukai buvo dažomi chna ir keistai violetinėmis, pilkomis ar peroksidinėmis spalvomis, tai dabar jau turėtų būti ir ekologinių plaukų dažų. Dažausi ne todėl, kad žylu (o žilti pradėjau dar prieš 30-ąjį gimtadienį), o todėl, kad man nepatinka pilka, saulės išblukinta spalva. Kai būsiu balta arba pilka, matyt, kad atsiauginsiu natūralią spalvą. Dar reikėtų garbanėles susisukti ir su tokiomis pat draugėmis sėdėti kavinutėje ir gurkšnoti kmynų arbatą ar saldų likerį (na, jau nebe tas amžius bus, kad sausą vyną gerčiau). O dabar apsimetu, kad man ne tiek metų, kiek yra (juk ne kiekviename žingsnyje dokumento prašo). Man tik įdomu, kodėl kai kurie labai jau ekologinio gyvenimo šalininkai/ -ės plaukus dažo cheminiais dažais. Ar dėl to, kad nesusimąsto apie tai, ar tiesiog būna ekologiški tada, kai patogu, bet ne visada.

Man iš tiesų juokinga, kai žmonės kliedi ekologija, sveika mityba, 'teisingu' vaikų auklėjimu, tampa netolerantiški kitaip mąstantiems. Ir pastebiu, kad pati keistai pradėjau žiūrėti į kitų pirkinių krepšius parduotuvėse. Kadangi nesu tobula ir niekad netapsiu (visų pirma, nežinau, kas tai, ir antra, bus pačiai su savimi neįdomu), toliau nekomentuosiu, tik pasidžiaugsiu, kad iš suši likučių susimeistravai įdomią vakarienę: pasikepinau svogūną, česnako skiltelę, lašišos gabaliukus (kažkada viriau sultinį ir gaminau risoto, tai dar iki šiol virtos lašišos likučiai ilsisi šaldymo kameroje), likusias krevetes, sumečiau keleto dienų virtus basmati ryžius, pašlakščiau sojos padažu ir dar du vyšninius pomidoriukus įsipjausčiau, nes labai daržovių norėjosi :). Man skanu. Ypač su pagaliukais. Ir su alaus bokaliuku visai tinka. Nesitikėjau.

Gražgarstės su krevetėmis, marinuotos alyvuogės ir vaikystės bulvės

2010-02-27T22:00:00.001+02:00

Gražgarstės tikriausiai tos salotos, kurias atradau pernai, atradau taip stipriai, kad valgom kiekvieną savaitę ir dažnai ne kartą.

Salotos gimė 'netyčia', iš mano tingėjimo. Kažkada svečiuose valgėme užkandį 'iš to, kas buvo šeimininkės šaldytuve'. O buvo sumuštiniai, arba, kaip dabar labai populiaru vadinti, bruschetta'os su salotomis, krevetėmis, alyvuogių aliejaus ir balzamiko padažu. Taigi, paprastai ir mes taip darome: šiek tiek pasmulkiname gražgarsčių lapelius, sumetame krevetes, sumaišome su alyvuogių aliejumi ir balzamiko actu. Ir tokį mišinį tepame ant skrudintos (orkaitėje ar tosteryje) itališkos duonelės ciabatta. Paprastai tuo užsiima kantrioji vyriška pusė. Man skaniau, kai daugiau salotų nei duonos, nors čiabatą galiu valgyti vieną, be nieko, ypač neskrudintą :).

Salotas gaminau, kaip aprašiau aukščiau, tačiau balzamiko actą keičiau balzamiko kremu, gavosi tirštesnis užpilas, salotos labiau 'susiklijavo'.

Kažkada turėjau rūkyto tuno filė (džiaugiuosi, kad vis atsiranda naujų produktų!), tai irgi labai tiko, papildė krevečių ir gražgarsčių derinį.

Net mano vienintelė ir labai mylima sesė valgo tokius sumuštinius ir niekad jų neatsisako. O man tai - vienas mėgstamiausių ir greičiausiai pagaminamų užkandžių. Prie jų tinka vynas.

Šįvakar užsimarinavau alyvuogių. Turėjau žalių. Ilgą laiką valgiau žalias, o juodų nelabai mėgau. Dabar atvirkščiai. Valgau mieliau juodas, žalvių nelabai. Bet šiandien rinkausi iš to, kas buvo spintelėje. Norėjosi kažko aštresnio ir skanaus. Ir kad tiktų prie tamsaus Chodovar alaus. Man tinka. Gal labiau dera su vynu, tačiau alaus saldumas dera ir su alyvuogių rūgštumu ir saldumu.

Alyvuogių nuotraukos nebus. Kažkaip indelis labai 'nefotogeniškas', ir per vėlai apie tai pagalvojau.

Taigi , marinuotoms alyvuogėms reikia:

indelis žaliųjų alyvuogių

pora šaukštų medaus

dvi nemažos skiltelės česnako (užtektų ir mažiau, bet man patinka česnakas)

prieskonių (provanso žolelių mišinys, ar tiesiog mairūnas, raudonėlis, bazilikas, rozmarinas ir pan.)

pusės citrinos sulčių

alyvuogių aliejaus

Gaminu paprastai - sumaišau visus ingredientus (česnaką išspaudžiu) iki vientisos masės, t.y. kad nebūtų medus sau, aliejus sau. Kad lengviau maišytųsi, medų pašildau mikrobangėje (taip taip, žinau, ką mikrobangės priešai pasakytų), užstatau atšildymo programą, kad medus neužvirtų. Nuo alyvuogių nupilu skystį (kuriame buvo 'supakuotos'), suberiu į marinatą. Ir valgau. Kai ilgai pastovi, tai valgau su mediniais trumpais pagaliukais (a la dantų krapštukais), o kai marinuoju va taip, kaip šiandien, tai valgau su šaukšteliu, kad burnon pakliūtų daugiau marinato. Skanus jis man. Labai.

Viskas skanu, kas gaminama su meile, su šiluma ir iš širdies. Be prievartos, savanoriškai ir vedama vidinio varikliuko. Bet skaniausia, kai tau gamina mylimas žmogus. O kai tas žmogus sesuo, tai skaniau šimtąkart. Nes sieja bendri prisiminimai, praeitis, dabartis ir gali pasidalinti ateities lūkesčiais ir svajonėmis. Norėčiau rašyti, kad mudvi 'kepėme', bet negaliu, nes viską nuo iki padarė ji viena. O aš tik sėdėjau, stovėjau, vaikščiojau ir kitaip aktyviai dalyvavau bulvių paplotėliais kepimo procese. Teoriškai viskas labai paprasta. Bulves supjaustome plonais griežinėliais. Šiuos griežinėlius nardiname į karštą aliejų ir laukiame, kol gražiai apskrus. Tada verčiame, pabarstome druska (negailime!) ir laukiame, kol ši pusė gražiai apskrus. Valgome iš karto, t.y. nelaukiame, kol iškeps visos pasiruoštos bulvės. Kepimo ir valgymo procesas yra persipynęs ir nenutrūkstantis. Kaip ir seseriškas pokalbis prie vyno taurės.
Taip kaip vaikystėje, kai mėgstamiausias patiekalas buvo keptos bulvės paplotėliais arba pagaliukais (dabar tai vadintųsi bulvės fri). Kartais su pakepintomis pieniškomis dešrelėmis, kurių galai buvo įpjaunami kryžmai, kad kepant išsiskirtų ir žiūrėtų į skirtingas puses. Kai garnyras buvo konservuoti žali žirneliai globus ar marinuoti agurkai. Nesuprantu tautiečių, kurie sako, kad anais laikais (tarybiniais) gyventi buvo geriau. Pieniškos dešrelės geriau už jautienos steiką? Konservuoti žirneliai geriau už gražgarstes? Baikit juokauti, pasakyčiau aš jiems. Dabar visi gali turėti tai, ką nori. Reikia tik stengtis. Neateis dėdė ar kitas giminaitis ir nepagerins tavo gyvenimo, karjeros,
O maisto įvairovė. O jo kokybė. Aš kiek atsimenu Mamą, tiek vakarais ji ruošdavo mums pietus kitai dienai. Jei tai mėsa, tai troškindavo ją porą valandų. O daržovių pavadinimus galėjau suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Džiaugiuosi, kad gyvenu kitais laikais. Kad mano dukra auga kitais laikais. Jos metų aš netikėjau, kad kada nors išvažiuosiu į užsienį. Egzistavo geležinė uždanga. Saugumas (KGB) ir vienas kito sekimas, skundimas, įtarinėjimas. Galima buvo iškeisti tik konkrečią pinigų sumą į valiutą. Buvo valiutinės parduotuvės. Buvo parduotuvės ir poliklinikos partijos funkcionieriams. Gal buvo dar kažkas, bet aš realybėje nesusidūriau. Turiu ir daugiau pamąstymų artėjančios kovo 11 d. proga, bet tikrai nesiplėsiu. Tik pasakysiu ačiū tiems, kurie ryžosi ir padarė, kad tas tarybinis blokas sugriūtų, kad žmonės atsikvėptų ir gyventų ... drąsiai, laisvai ir kūrybiškai.

Ramus ilgas savaitgalis

2010-02-27T08:57:00.003+02:00

Kai gaminu savaitgaliais namie, dažnai gaminame kartu su draugais. Stengiuosi, kad tai būtų maistas, kurį valgytų ir dukra, kad nereikėtų gaminti trijų patiekalų, kas kartais irgi nebūna labai blogai.
Įdėją sekmadienio pietums davė kolegė, radusi šį receptą Eglės žaidimų aikštelės blog'e, tad čia nerašysiu. Kaip tik abi turėjome visokių viščiuko dalių, tad darėme suneštinius pietus vieno recepto tema. T.y. kiekviena atskirai marinavome viščiuką, į vieną indą sudėjome tik likus iki kepimo pusvalandžiui.
Mėgstam orkaitėje keptas daržoves, tai prie viščiuko traškia garstyčių plutele buvo orkaitėje keptos bulvės, briuselio kopūstai, karamelizuotos morkos ir mėlynieji svogūnai balzamiko padaže.

Bulves viriau pagal Jamie Oliver'į, t.y. supjausčiau golfo kamuoliuko dydžio gabaliukais, 5 minutes viriau sūdytame vandenyje kartu įmetusi citriną, nusunkiau, nugarinau, pašlaksčiau aliejumi ir rozmarinu.

Briuselio kopūstus viriau garuose apie 10 minučių. Į vandenį įbėriau druskos ir česnako.

Bulves su briuselio kopūstais kepiau orkaitėje apie 40 minučių,

Karamelizuotų morkų receptą radau plačiajame internete per google ir pasirinkau patį pirmąjį receptą. Taigi, supjausčiau morkas ketvirčiais, viriau kokias 20 minučių, kad suminkštėtų. Apkepiau svieste, barsčiau rudu cukrumi, druska, juodaisiais ir čili pipirais. Norėdama, kad morkos išliktų šiltos ir būtų patiektos kartu su karštu patiekalu, sudėjau prie kitų daržovių ir palikau orkaitėje šiltai.

Šį kartą naudojau mėlynuosius svogūnus. Jų dabar turime beveik visada, nes labai dažnai vakarienei gaminame šiltas sočiąsias salotas su gražgarste, tad pagaliau įkelsiu ir savo nuotrauką, spėjau nufotografuoti. Svogūnus supjausčiau kiek galėdama ploniau, kepinau sviesto ir alyvuogių aliejaus mišinyje ant vidutinės ugnies, dažnai maišydama. Po kokių 10 minučių šliūkštelėjau šlakelį martinio (kai turiu, pilu baltąjį vyną) ir toliau kepiau maišydama, kol visai suminkštėjo, tapo saldūs ir nebetraškėjo. Pabaigoje paskaninau balzamiko kremu (toks tirštesnės konsistencijos skanus dalykas).

Rezultatas atrodė taip:

Sunkiai, bet skaniai, įveikiama porcija!

Aperityvui pasigaminome balto vyno gėrimą su juodųjų serbentų sirupu. Na, prancūzai baltąjį vyną maišo su juodųjų serbentų likeriu, bet mums tiko ir sirupas. Skanu. Gaivu. Nerūgštu.
Vokiečiai baltąjį vyną maišo su gazuotu mineraliniu vandeniu.

Gėlės ... gražu

2010-02-20T20:40:00.000+02:00

Kada paskutinį kartą gavau gėlių? Šiaip, lyg ir be progos, lyg ir su. Net keista, kad per vieną mėnesį, kai nėra nei vardadienio, nei gimtadienio, ir netgi ne Valentino dienos proga, gėlių gavau du kartus. Pirmasis paliko daugiau nuosėdų nei džiaugsmo. Aišku, pati kalta. Tad vistiek buvo malonu.

Antruoju atveju gavau štai tokias rožiniai violetines lietuviškas tulpes.

Spalva tokia, kad derėtų prie šio blog'o. Kad nuotaiką pakeltų, kad mažiau savęs gailėčiausi, kai kiti skriaudžia :). Nemaniau, kad vieną dieną gali visi lipti ant galvos taip, kad neatlaiko nervai. Pasirodo, gali. Maniau, kad esu tvirtesnė. Klydau. Tą dieną tikrai tokia nebuvau. Bet matyt turi būti tokia diena, kai mažiau sekasi, kai maži nesklandumai susikaupia ir tampa dideliu liūdesiu.

Tai buvo penktadienį. Ir dar ne 13, nors 13-ka - geras skaičius ir man jis yra laimingas. O šeštadienį gavau gėlių. Pakėlė nuotaiką. Ypač todėl, kad nesitikėjau. Aš pati būčiau, matyt, kokį šokoladą nupirkusi. Banalu, bet skanu, jei tai koks nors ypatingas. Kaip toks belgiškas su skrudintomis sezamo sėklomis, sūdytomis pistacijomis juodame šokolade. Nerealus skonis. Saldu, kartu, sūru. Suvalgai plytelę ir kokią valandą tas skonis lieka burnoje, kol neišsisklaido.

Kaip ir prisiminimas. Šokolado. Žiūrėto filmo. Skaitytos knygos. Girdėtos dainos. Atostogų. Romantiško vakaro. Sunkaus žygio į kalnus. Ramaus poilsio prie jūros. Šlapaus baidarių žygio. Pirmo kūdikio šypsnio. Pirmo žingsnio. Ištarto tėtė ir mama (būtent tokiu eiliškumu!). Neišsipildžiusios meilės. Sudaužytos širdies. Atsisakytų progų. Išbandytų avantiūrų.

Ar viską pamirštame, ką norime pamiršti? Ar viską prisimename, ką turime prisiminti? Ar viską atleidžiame, ką norėtume atleisti? Kažkaip pagalvojau, kad atsimenu per daug, kad gal nemoku atleisti. Ir viena draugė išmintingai pasakė, kad negalima atleisti, jei tavęs neatsiprašo. O atsiprašyti irgi reikia mokėti. Juk tiesa, kad lengviau atleisti, nei pamiršti. O jei nepavyksta nei tas, nei kitas. Kaip tada?

Berlynas, berlynalė, Bartas ir brunch'as ... ir kitų tautų maistas

2010-02-16T22:32:00.002+02:00

Vos tik spalio mėnesį AirBaltic paskelbė apie tiesioginius skrydžius į Berlyną, puolėm pirkti bilietų ... Pradžioje turėjome skristi trise, vėliau, pasikeitus aplinkybėms, likome dviese. Nepaisant to, kad keliskart keitė skrydžio laiką, apmokestino check-in'ą (vienam keleiviui - 5 eurai) oro uoste, kelionė buvo trumpa ir lengva - su lietuviškais laikraščiais, "Saulėlydžiu" iš dukters dažniausiai skaitomų knygų lentynos, ir nežmonišku karščiu (bendrakeleivių veidais tekėjo prakaitas, o man patiko, kad buvo šilta :)).
Jaučiu nostalgiją Berlynui, kur gyvenau su mažąja beveik dvejus metus. Buvo intensyvus, sunkus, gražus ir įsimintinas mano gyvenimo periodas. Tad visad malonu sugrįžti ten, kur kurį laiką buvo namai, kur dirbta, eita į darželį, sportuota, pažinta daug naujų įvairių tautų ir kultūrų žmonių.
Iki šiol yra likę draugų, kuriuos gera matyti, kalbėti, prisiminti ir pasvajoti. Man patinka klejoti po miestą be žemėlapio, žinoti metro ir autobusų maršrutus, prisiminti mėgiamus patiekalus ir parduotuves, kavines. Savaitgalis sutapo su jubiliejine 60. Berlinale - tarptautiniu kino festivaliu, kurios žiuri nare kažkada buvo ir Ingeborga Dapkūnaitė. Ta proga apsilankėme Šarūno Barto filme "Indigene d'Eurasie", į anglų išversta kaip "Eastern Drift", o kaip tautiečiai verčia dar nežiūrėjau, nes norėjau išlikti sąžininga sau (įspūdžių prasme).
Filmas - niūrus. Toks tikras lietuviškas, depresiją keliantis filmas, kuris pasakoja apie nelaimingą, nesėkmingą nusikaltėlio (narkotikų prekeivio) gyvenimo epizodą. Veiksmas vyksta Paryžiuje ir Prancūzijoje, Vilniuje, Maskvoje ... Jei mes save pasauliui pristatome tokiais filmais, kur tik nusikaltėliai, narkotikai, prostitutės, purvas, keiksmai, mažai šypsenų, tai pasidaro labai liūdna. Filmas ištęstas, lėtas, nuo pat pradžios žinai, kad tam veikėjui blogai baigsis, o jo kelionė iki tos pabaigos labai greitai tampa neįdomi. Na, čia tai filmas, o kur dar kūrybinės grupės prisistatymas ar pasisakymas, net nežinau, kaip tą pavadinti. Nors salė buvo pilna, filmo pabaigos daugelis ir nesulauke. Žmonės nekantrūs, savo nuomonę labai aiškiai parodė, išeidami iš kino salės. Mes pabaigos sulaukėme, bent jau filmo. Ką kalbėjo filmo kompozitorius jau nebeišgirdome, pakako režisieriaus palemenimų, prodiuserės pakalbėjimų. Na, geriausią įspūdį paliko aktorė, kurios kalba bent jau skambėjo entuziastingai, žvaliai, ko lietuviams labaaai trūko. Kodėl negali pakalbėti kaip žmonės, kurie didžiuojasi tuo, ką daro, iš kur kilę, o ne kalbėti lyg atsiprašinėtų už tai, kad buvome mes toje sovietų imperijoje, todėl va ir realybė mūsų tokia, kokia ji yra. Čia gal taip ir sutirštinau spalvas, bet kad vaizdelis iš tiesų buvo ne koks ... Patikėsiu, jei kritikai negailėjo gerų žodžių. Čia, kaip sakoma, tebuvo balsas iš publikos.

Berlyne man patinka sekmadieniai. Ir sekmadieniniai brunch'ai. Brunch - tai breakfast ir lunch, t.y. du viename. Pradedi pusryčiauti, o baigi pietauti. Populiaru susitikti su draugais, giminėmis, švęsti gimtadienius ir valgyti brunch'ą. Kainos įvairios, mačiau nuo 9 iki 13 eurų, įskaitant gėrimus arba ne. Paprastai trunka iki 13 val. ar ilgiau.
Šį kartą brunch'ui pasirinkome Prenzlauer Berg rajoną. Aš jį lyginu su Užupiu. Tai Rytų Berlyno rajonas, po Berlyno sienos griūties išgyvenantis renesansą - kapitališkai renovuojami namai, nuomos kainos kyla, keliasi jaunos ir progresyvios šeimos. Daug kavinių, restoranų, barų. Kulturbrauerei. Alternatyvaus jaunimo. Bioparduotuvių. Užėjome į pirmą pasitaikiusią vietą, kuri siūlė brunch'ą - į itališką Trattoria kur pasitiko itališkai/ vokiškai kalbantys juodaplaukiai tamsūs italai. Kaina - 9 eurai asmeniui (be gėrimų), ir gali valgyti iki 16 val. Jei tik yra noro tiek laiko bendrauti ir būti. Niekas niekur neskubina, nevaro. Meniu - viskas nuo užkandžių, salotų, iki karštų patiekalų ir desertų. Ar reikia paminėti, kad tiesiog privalu buvo paragauti lazanijos ir tiramisu? Na, ir visa kita: kepti šalti baklažanai, paprikos, cukinijos. Itališkai vokiškos salotos - tiek šviežių daržovių, tiek virtų. Kepti kalmarų žiedai, vištos blauzdelės ir kumpeliai, maltos mėsos kukuliai pomidorų padaže, pasta (vamzdeliai), ryžiai ir t.t., visko net ir neperagavau. Tiramisu tiesiog tirpo burnoje, sausainiai neper sausi ir neper šlapi. Tiesiog tokie, kokių reikia. Draugė atsiuntė receptą, bandysiu gaminti. Kažkada jau bandžiau, bet gavosi pernelyg šlapias. Nors ir skanus.
Čia mobiliu darytos mūsų kavinukės nuotraukos: viduje, ir iš lauko:

Aš visad maniau, kad lazanijos įdaras turi būti storesnis, o čia atrodė, kad lakštai dedami vienas ant kito, be jokio įdaro, o įdaras pilamas kaip padažas ant viršaus. Bet skanu, nebūčiau patikėjusi. Reikės pasižvalgyti internete itališkų lazanijos receptų ...

Vos atskridus labai norėjau suvalgyti kebabą. Tikrą kebabą su visais padažais ir salotomis. Ir būtinai atsigerti ayrano (jogurto gėrimas). Pasiilgstu paprasto kebabo. Bandžiau valgyti kartą prie Kauno, paliko slogų įspūdį, tad norėjosi jį pagerinti. Berlynas tam puikiausiai tiko. Puikus karštas greitas maistas vos už 2,50 euro. Skanu. Ir daug salotų :). Mėgstu turkišką duoną. Jos visad duodavo prie salotų užeigoje, kur pirkdavome salotas išsinešti pietums. Gal nelabai sveika ją valgyti kiekvieną dieną, bet retkarčiais skanu.

Vakarienei - tradiciškai indų arba tailando virtuvė. Šį kartą laimėjo indų virtuvė ir aviena madras, o krevetės vindalu stiliumi. O kur dar alaus bokalas tikrame Biergartene (Prater, Kastanienallee) ... Tad iki kito karto, tschüss!

Risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis ... emocijos, jausmai

2010-02-12T20:52:00.001+02:00

Ašaros, juokas, liūdesys, džiaugsmas ... tai emocijos, kurios tokios įprastos ir gali labai paprastai keisti viena kitą. Čia džiaugiesi, čia liūdi, čia juokiesi, čia verki ... Nežinau kaip kitiems, bet man (žmonės sako) visos emocijos matosi ant veido. Kaip tauta sako, 'ant kaktos parašyta'. Šiandien išklausiau, kad atrodau romantiškai, kad tuoj verksiu, kad ... na žodžiu, skaitė kas ką nori ir panašu, kad beveik tiesą. Ar nuo to man sunkiau? Taip. Bet iš kitos pusės, nereikia apsimetinėti. Bent jau prieš savus. Prieš mylimuosius ir draugus. Prieš bičiulius ir pažįstamus.
Dar yra pyktis. Yra gailestis. Sau ir kitiems. Nemėgstu gailesčio. Ypač kitiems. Noriu mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti, nekęsti ... bet ne gailėti. Dar yra kaltės jausmas. Kaltės prieš vaiką, kad skiri mažai dėmesio. Kad baudi, nors turėtum suprasti ir atleisti. Kad myli per daug ir lepini. Kad bandai būti griežtas, nors norėtum būti atlaidus. Dažnai pagalvoju, kad gyvenime mokomės tokių keistų dalykų, kaip matematika, kalbos, chemija ir pan., bet niekas niekur, t.y. nei mokykloje, nei universitete, nemokė, kaip gyventi šeimoje, kaip auklėti vaikus, kaip išlaikyti balansą tarp griežtumo ir meilės, atlaidumo ir bausmės. Kaip būti mama ar tėčiu ir tuo pačiu drauge/ draugu. Aš visad laikiausi nuomonės, kad vaikui reikia leisti viską išbandyti, kas yra nepavojinga gyvybei, nekenksminga sveikatai ir šiaip, įdomu. Vis pagalvodavau, jei aš noriu ledų ar miego, ar šokti, juk neprašau kieno nors leidimo, o tiesiog darau. O vaikai, jie juk priklausomi nuo mūsų, nuo suaugusiųjų, jiems reikia leidimo, reikia pinigų, reikia nugalėti tiek visokių apribojimų, kad paskui kyla klausimų, ar iš viso aš dar to noriu ar ne.
Pavydas. Keistas jausmas. Tikriausiai visi jį patyrė. Vieni vaikystėje, kiti paauglystėje, kiti gal tik sulaukę brandos. Nežinau, ko paprastai žmonės pavydi, bet kai susiduriu ir pasikalbu su kitais matau, kad tai labai įvairiapusis ir daugialypis jausmas, kurį skirtingi žmonės išgyvena labai skirtingai. Ar galima pavydėti to, kas tau nepriklauso? Gal ... Gal tiesiog trokšti to, ko negali turėti, bet tikrai nelinki kitam blogo vien todėl, kad pats to neturi. Pavydi 'baltai', t.y. imi pavyzdį ir to nori, ir tiesiog galvoji, kaip tą paiekti. Juk tada tikrai nenori atimti kažko iš kito asmens.
Kažkaip dauguma apie pavydą kalba, kai susiduria meilės ar karjeros vingiuose ar laiptuose. Ar galima pavydėti kito žmogaus? Sako, kad galima. Bet kaip galima pavydėti to, kas tau nepriklauso, niekad nepriklausė, niekad nepriklausys. Jei susitari su kažkuo gyventi, tai juk nereiškia, kad jis yra 'tavo', tavo nuosavybė. Kaip ir tu netampi kažkieno daiktu ar priklausiniu. Aš visad maniau, kad esu nepavydi. Dabar pačiai juokinga, nes išlenda tada, kai mažiausiai tikiesi. O juokingiausia, kad pavydžiu to, ko niekad negalėsiu turėti, net jei ir labai stengčiausi. Na gerai, galėčiau (galbūt), jei iš esmės pakeičiau savo gyvenimą, tiesiog kardinaliai. Ir kita to gyvenimo dalis norėtų to paties. Na gerai, gal ta dalis norėtų to paties bet ne su manimi. Kaip atspėti? Paklausti? O jei meluos? Darosi visai nelinksma ... Tad kol ašaros neplūsta, kol gyvenimas gražus, nors jau pusė nugyventa, kodėl nepasigražinus sau penktadienio vakaro?

Šiandien buvo risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis. Receptą kažkada radau vokiško interneto platybėse (nuoširdžiai myliu vokiečių kalbą).

Reikės (2 asm.):

apie 175-200 g ryžių (apvaliųjų, skirtų risoto)

žuvies (menkė ir lašiša)

žuvies sultinio (lašišos)

midijų (ėmiau iš stiklainio, konservuotų)

vyšninių pomidorų (man patinka daugiau, tai ėmiau kokius 6-8)

sviesto

alyvuogių aliejaus

1 svogūnas

petražolių

druskos

pipirų

100 ml balto sauso vyno

sūrio (Džiugas ar parmezanas)

Gaminti yra labai paprasta.
Aliejaus ir sviesto mišinyje pakepinu smulkiai pjaustytą svogūną, suberiu ryžius. Kai ryžiai tampa skaidrūs, pilu vyną, laukiu kol nugaruos, tada pilu sultinį ir primažinusi ugnį troškinu apie 20 minučių, kol ryžiai tampa mėgiamos kondicijos. Kol troškinasi ryžiai, pasiruošiu žuvį. Aš ją lengvai apverdu. Turėjau lašišos ir menkės. Beje, lašišos sultinio turėjau iš anksčiau, užsišaldžiusi. Apsimoka pirkti lašišos galvas, virti iš jų sultinį, išsirinkti valgomas dalis - pigu ir skanu, kaip tik risoto variantas. Kai ryžiai tampa valgomais, sukrečiu žuvį, ketvirčiais supjaustytus pomidorus, petražoles, sviesto gabaliuką (jei noriu), midijas, viską išmaišau ir palaikau, kad skoniai susimaišytų. Visad pamirštu, bet man kitas didysis valgytojas primena, kad reikia įdėti sūrio. Kitais kartais dar dėdavau krevečių. Mažų ir didelių. Tos tigrinės suteikia grožio (bent jau man), ir patiekalas tampa daugiau nei vakariene. Tampa romantika ir egzotika. O balto vyno taurė su risoto yra nepakartojama vakarienė. Ypač jei ji - su geru draugu. Na, nuotraukos darytos su mobiliu telefonu, nes fotoaparato akumuliatoriai išsikrovė. Penktadienis, nors ir ne trylikta ...

Artėja valentino diena. Siaubas. Visa media vėl sureikšmins tą dieną kaip ir prekybos centrai ir kiti komersantai. Kiek kartų mes artimiesiems sakome, kad mylime juos? Esu tikra, kad per mažai. Na gerai, gal vienam žmogui ir sakome, bet ar visiems sakome, kuriems norėtme tą pasakyti? Aišku, kad ne. O gėlių dovanojame ar dėmesį rodome pakankamai dažnai? Ne. Pagalvoju kartais, kokiomis progomis perkamos gėlės? Už kažką dėkojame, sveikiname kokia nors proga, jaučiamės kalti, atsiprašome, džiaugiamės kartu ... O kodėl nepadovanoti todėl, kad yra penktadienis, kad šiaip žiema, nyku ir nuotaiką pakeltų ... Malonu, kai gėles įteikia ir ką nors gražaus pasako. Kam reikalingos gėlės numestos kampe? Ar tai parodo dėmesį? Ar pirštu akivaizdžiai priekaištauja?

Varškės pudingas su braškėmis ... sekmadienį

2010-02-08T21:01:00.000+02:00

Vakar rašiau dienoraštį (šitą patį blog'ą) ... Apie sekmadienį, tingėjimą, darbą nedarbo metu ... ir nulūžo internetas. Ir visas tekstas dingo ... Ir pajutau, kad niekad to paties neparašyčiau, nes kai rašai, tai vyksta dabar, mintys, jausmai, asociacijos. Tas jausmas, kuris buvo apėmęs vakar, dingo. Dabar jaučiuosi kitokia, viskas yra kitaip, nes visa aplinka pasikeitė.

Vakar rašiau apie tai, kas gali būti mieliau sekmadienio rytą už namus kvepiančius vanile, varške ir braškėmis. Apie ramius pokalbius su dukra, apie praėjusią savaitę, ateinančią savaitę, pamokas, muzikos mokyklą, ir visa kita, kas guli ant širdies.

Rašiau apie darbą savaitgaliais, vogtą laiką iš šeimos ir tai, kaip neįmanoma susigrąžinti tai, kas prarasta. Apie tai, kaip nuoširdžiai kartais nustebina žmogus, kurį atrodo pažįsti kaip nuluptą. Ir gėlių gauti malonu, ypač žiemą. Ir malonu, kad vis dar stebina ...

Taigi, nors internetas ir pagadino man tą reikalą, neimsiu gi aš dėl to verkti :). Ir iš viso, kodėl negalim į blog'ą kopijuoti teksto iš word'o? Kažkada taip suvedžiau tekstą ir maniau, kad pasilengvinsiu sau gyvenimą, panaudodama copy-paste kombinaciją, deja, nepavyko. Jaučiausi lengvai apgauta, bet nieko, artimieji paaiškino man, kad tai turi būti, juk čia - dienoraštis :). Juokinga, baisiai ... iki ašarų ...:) pasijaučiau žiopla, bet kitą kartą jau nebandysiu sau pagelbėti tokiu būdu.

Taigi, sekmadienį, kai rytas ilgas, ramus, tingus. Kai tingisi ką nors ilgai meistrauti, aš paprastai gaminu varškės pudingą. Dukra mėgsta, vyras valgo, man irgi skanu. O kai dingstu visai dienai, tai šioks toks šviesulys, kuris lieka visai dienai kaip mamos prisiminimas, kaip dėmesio ženklas ir šiaip, aš visad buvau ir būsiu šiltų pusryčių šalininkė, bent jau vaikams. Gal kad man mama visad šiltus pusryčius patiekdavo. Man vakarienė gali būti vynas ir užkandžiai, bet pusryčiai - turi būti.

Reikės (1 valgytojui/-ai):

100 g varškės

1 kiaušinis

1 v.š. cukraus

1 v.š. miltų

vanilininio cukraus

(visko propocijos pagal valgytojų skaičių x 2, x 3 ir pan.)

Anksčiau baltymus atskirdavau nuo trynių, kad geriau iškiltų, o dabar elgiuosi kaip tikra racionali, praktiška ir tingi namų šeimininkė :). Įmušu kiaušinius (3 asmenims = 3 kiaušiniai), suberiu cukrų. Plaku mikseriu. Beriu varškę. Miltus. Plaku toliau. Vanilinį cukrų ir viskas. Po 5 minučių tešla gatava. Suberiu į skardą (turiu tokią silikoninę, graži forma gaunasi, žr. žemiau).
Kol gaminu tešlą, įkaista orkaitė. Kepu 40-50 min. 180-200 laipsnių orkaitėje (mano elektrinė). Pradžioje uždengiu aliuminio folija, nudengiu likus 10 min., kad gražiai apskrustų. Atsišildau braškes (pati tryniau su cukrumi ir užsišaldžiau).
Lėkštėje apkepas su trintomis braškėmis atrodo kažkaip panašiai:

Man dar skanu su grietine. Šalia braškių. Primena vaikystę, kaimą, kai blynus valgydavome su tokiu uogienės - grietinės mišiniu.

Argi ne paprasta? Kol ruošiu tešlą, išverdu žalios arbatos, kavos su plaktu pienu, pasiruošiu dienai. Juk nieko daryti nebereikia - pudingas pats kepa. Nei vartyti, nei prižiūrėti ...

Graži gražaus sekmadienio pradžia ...
Na, tai buvo vakar.

Taip bus kitą sekmadienį.
Ir dar kitą.
Ir tada, kai šaldytuve bus varškės, kai tingėsiu minkyti varškėčius, gaminsiu šį pudingą. Ir ačiū mano puikiai draugei, kuri mane pavaišino šiuo pudingu. Nuo tada jis tapo mūsų savaitgalio pusryčiais. Kai dukra nevalgo, dedu obuolių, razinų ar kitų vaisių. Skanu ir gaivu. Ir šiaip, man tai - vietoj pyrago.

Nors dar pirmadienis, aš jau laukiu šeštadienio ...

Vištos sparneliai su medumi ir sojos padažu

2010-02-03T23:07:00.003+02:00

Kas gali būti geriau už dukros skaitomus garsiai rašinėlius, pasakėčias ir kitus kūrybinius darbelius. Ypač, kai gaminu vakarienei jos mėgiamius vištos sparnelius su medumi ir sojos padažu, o ji dalinasi dienos įspūdžiais, kartojasi namų darbus, skaito angliškus tekstus ar savo rašinėlius, atpasakojimus ar dialogus. Taigi, šiandien kalusiausi pasakojimo apie muzikinę dėžutę.

"Muzikinė dėžutė"

(iš dukros mokyklinio sąsiuvinio)

Nežinia kur, nežinia kada, gyveno žmogus, kuris buvo labai vienišas. Tiksliau, kitiems jis atrodė keistas, užsisklendęs ir vienišas. Iš tikrųjų, kas žino. Neturėjo jis nei draugų, nei šeimos. Per dienų dienas jis sėdėdavo savo dirbtuvėse, paraitotais rankogaliais, akiniais ant nosies galo, pieštuku už ausies ir tepaluotais pirštais, krapštydavosi prie dalių, dalelių, įvairiausių sraigtų ir sraigtelių. Turėjo jis sukonstravęs daug įvairiausių prietaisų. Aš buvau pirmasis.
Kaip žmonės skaičiuoja metus, skaičiuoju ir aš. Tik skaičiuoju kitaip. Mano pirmoji gyvenimo diena išaušo, kai mano Žmogui buvo penkiasdešimt dveji. Jis atsitiktinai sujungė muzikinį prietaisą, kuris buvo vadinamas sinktetu, balerinos figūrėlę ir seną raižytą dėžutę. Pasukęs sraigtelius, išgirdo nuostabią melodiją. Savo išradimą jis pavadino muzikine dėžute.
Nuo to laiko aš stovėjau ant medinės palangės ir stebėjau savo Žmogaus gyvenimą. Po manęs jis pradėjo konstruoti viską, kas įmanoma ir tai užsidirbti pragyvenimui. Miestelyje buvo daug meistrų, bet žmonės žinojo, kad norėdami geriausio turėjo kreiptis į mano Žmogų. Visi žinojo šią frazę: "Nori nepakartojamo ir genialaus, eik pas senąjį Odės gatvės meistrą". Ir jie eidavo. O manasis meistras nieko neklausdamas, užsakymą atlikdavo per tris dienas.
Aš buvau jo vienintelis draugas, šeimos narys. Senasis nesuprato, ką aš mąstau, bet suprato, kad jaučiu. Tik aš žinojau apie jo dukrą, atimtą iš jo, kai buvo kūdikis, nuvežtą nežinia kur. Tik aš mačiau, kaip, pasinėręs į nevilties liūną, jis tris metus nieko nedarė, tik gėrė. Aš savo muzika pastačiau jį ant kojų. Aš su juo kentėjau nuosmukius ir švenčiau pakilimus. Aš buvau su juo tą vakarą, kai ūžavo vėjas, siaubinga audra niokojo miestelį. Kai staiga į mūsų namo stogą atlėkė deganti medžio nuolaužą. Kai ta pati nuolauža savo ugnimi užkrėtė kilimą, grindis, stalus ir kėdes, visa, kas degė. Tik aš mačiau, kaip genialusis Odės gatvės meistras degė gyvas siaubingose liepsnose. Ir tik aš, aš vienintelis, degiau kartu su juo.

*****

Vištos sparneliai su medumi ir sojos padažu

Reikės:

vištos sparnelių (ėmiau vieną pakelį)

3 česnako skiltelės

3 v.š. medaus

4 v.š. sojos padažo

čili prieskonių (sausų ar šviežio čili pipiro)

Įkaitinau keptuvę, įpyliau gero alyvuogių aliejaus šaukštą ir sudėjau supjaustytus vištos sparnelius. Aš pjaustau į tris dalis, mažiausios net nekepu, nes valgyti nėra ką, o vietą keptuvėje užima. Aš tas mažąsias detales panaudoju sriubai (ačiū mano draugei I. už idėją, nes paprastai išmesdavau :)). Kepinu, kol gražiai apskrunda, beveik į pabaigą įdedu išspaustą česnaką (anksčiau dėdavau pjaustytą). Kai sparneliai jau iškepę, jei yra aliejaus perteklius, jį nupilu. Tada dedu medų, kai ištirpsta, pilu sojos padažą, barstau čili prieskonius. Sumažinu ugnį iki vidutinės ir vartydama kepu, kol padažas sutirštėja ir "apvelia" sparnelius. Anksčiau pabaigoje barstydavau sezamo sėklas, šį kartą tiesiog pamiršau. Lėkštėje atrodė maždaug taip:

Skonis toks saldžiarūgštis, kartais būna ir aštrus. Kai norisi aštriau, dedu daugiau čili, bet taip dariau jaunystėje. Žodis "aštru" dabar tampa aštru jau anksčiau, nei kadaise ... Pasirodo pripranti ir prie mažiau prieskonių, gal net skonį geriau jauti. Ypač svyravimą tarp poskonių.

Kišas su tunu

2010-02-01T22:32:00.001+02:00

Žiemišką dieną ar vakarą paprastai norisi kažko lengvo, skanaus ir šilto. Kai norisi pikantiško, kai ne sriubos, ir ne mėsos. Na, lengvumas čia labai sąlyginis, juk vis tik pagrindas - sluoksniuotos tešlos.
Taigi, jei mėgsti tuną. Na gerai, konservuotas, bet juk vistiek nerealu... Jei mėgsti konservuotus pomidorus (sakysite, ir vėl konservai, bet juk žiema...). Jei mėgsti svogūnus...

Taigi, jei mėgsti tuną - pomidorus - svogūnus, tai greitai ir tingiai vakarienei puikus pasirinkimas kišas su tunu.

Gaminom kaip paprastai. Šaldytą tešlą palaikėm 15 min. kambario temperatūroje, tada sudėjom į skardą, apkepėm 15-20 min. arba laukiam, kol lengvai paruduoja. Anot kepėjo, "ištraukti reikia, prieš pat pradedant tešlai tamsėti, kad neapsviltų, bet kad ir neliktų žalia tešla viduje". Va taip, pasirodo paprasta.

Supjausčiau tris nemažus svogūnus (turėjau du mėlynuosius ir pusę didelio balto), gerai apkepiau, kokį gerą pusvalandį, gerai maišant, kad nesviltų, bet kad būtų saldūs ir minkšti, tokie karameliniai (hm, galiu tokius vienus valgyti, nerealiai skanu), tada subėriau tuną (naudoju savo sultyse ir reikia dviejų standartinių indelių), konservuotus pomidorus, mėgiamų prieskonių. Kadangi nuo pomidorų troškinys tapo skystas, pastoviai maišydama kepiau, kol skystis išgaravo.

Troškinį - padažą - įdarą gražiau išvertėme ant tešlos pagrindo, sudėjome tarkuotą čedaro sūrų, užpylėme kiaušinių (3) ir grietinės (didelis valgomas šaukštas, daugiau nebuvo :). Iš tiesų, tai kitais kartais imam ir 4 kiaušinius ir daugiau grietinės, bet šį kartą užteko ir tiek.

Fotografuoti aš nemoku, bet tikiuosi, kad matosi, jog po pusvalandžio kepimo, mūsų kišas gražiai apskrudo, ir dar skaniau dingo dar tą patį vakarą. Tikėjausi rasti pusryčiams, bet deja, matyt pramiegojau naktipiečius ...

Šerlokas Holmsas pagal Gajų Ritčį

2010-01-30T12:13:00.000+02:00

Mėgstu kiną. Mėgstu filmus žiūrėti kino teatre. Aišku, dabar nebe taip kaip vaikystėje, kai išeini su sese visai dienai ir tūnai kino teatre. Kai bilietai kainavo juokingai mažai. Man į kiną nueiti kompanijos nereikėdavo. Juk eini žiūrėti filmą, o ne bendrauti. Be to, turi pakankami laiko gyventi tuo, ką matai. Priimti ar nepriimti. Pasitari, pasikalbi, pasidalini įspūdžiais ... pati su savimi. Taip buvo anksčiau. Anksčiau ir laiko suvokimas buvo kitas. Ir laiką skirstydavai kitaip. Juk susitarti reikėjo tik su savimi.
Dabar einu rečiau. Arba visai retai. Guy Ritchie filmas apie legendinį Šerloką Holmsą (Sherlock Holmes) buvo ta reta išimtis ir malonumas. Ir staigmena tiek man, tiek mano draugei gimtadienio proga. Ar būčiau kada pagalvojusi, kad ėjimas į kiną gali būti staigmena ir dovana gimimo dienai. Ne. O pasirodo, gali. Ir proga prasieiti šaltą žiemišką vakarą. Kartu patirti kažką. Tas kažkas, tai nauji įspūdžiai, naujas požiūris į seną personažą. Arba tiesiog turėti naują temą pokalbiui. Ypač, kai per metus mataisi taip retai, kad gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Aš užaugau su Šerloku Holmsu. Su Erkiuliu Puaro, mis Marpl. Aš ir dabar juos skaitau. Ir atrandu kažką naujo. Arba tiesiog pabūnu su gerais senais draugais. Su kuriais jauku, pažįstama ir artima. Ypač dabar, kai gyvenimas kasdien atneša siurprizų, tiek malonių, tiek ne. Kai galva nenori nei darbo, nei rimtų skaitymų. Kai svajoji apie atostogas prie jūros su knyga. Tada bendrauju su šiais senais draugais.

Iki šiol filmas apie Šerloką Holmsą, tai klasikinis rusų pastatymas. Kur Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas tikri angliški džentelmenai, kur galioja aiškios mandagumo, gero elgesio, ar tiesiog 'džentelmeniškos' taisyklės. Visi kiti filmai būdavo kažkas neišbaigta, ne taip, kaip turi būti.
Na, šis naujasis filmas mane nustebino. Ne ta prasme, kad nesitikėjau to pamatyti. Juk žiniasklaida rašė, kad jis kitoks ir pan., ir t.t. Nustebino ta prasme, kad man patiko. Linksminausi nuo pirmo kadro iki titrų. Ir man patiko toks Šerlokas Holmsas. Kaip mano draugė įvardino, 'rokeriškas'. Man jis - žmogiškas, su savo silpnybėmis, sąžinės kompromisais, galintis kažką įsimylėti ir nešioti tą jausmą ilgus metus. Toks gerietis 'blogiukas', nevengiantis apgaulės (vien ko verti jo turimi visrakčiai), muštynių ar bokso, ėjimus galvojantis tiesiog eigoje. Kai paprastai rodo muštynes juk negalvoji, kodėl daromi tam tikri smūgiai. Na, tiesiog nespėji sekti ir visko sugaudyti. Čia netgi parodo metodiką ir pagrindimą, kodėl tam tikras smūgis bus daromas. Na, pvz. smūgis į kepenis alkoholio nevengiančiam žmogui gali jį 'atjungti' ilgam. X smūgis turės poveikį Y, sugis per n dienų, o pilnai pasveiks per m mėnesių. Ir dar viskas pademonstruojama lėtai, o tik paskui kaip tai atrodo realiu laiku. Na, super. Ne todėl, kad mėgčiau smurtą ar muštynes. O todėl, kad tos muštynės atrodo visai logiškos ir turinčios konkretų tikslą. Čia matyt penas mano racionaliam protui.
Džiugu, kad atsiranda tokių filmų. Ironiškų, nebijančių į knyginį personažą pažvelgti kitaip. Jei ne istoriniai rūbai, tas veiksmas galėtų vykti šiomis dienomis. Juk masinio naikinimo ginklas, manipuliacija žmonių grupėmis, valdžios siekimas aktualūs ir dabar. Kai vis dažniau kalbama apie valdžios viešuosius ryšius, 'juodąsias technologijas' rinkimų metu, opoziciją ir poziciją, šis filmas atrodo savo vietoje ir savu laiku ... Kada bus kitas?

Kišas su svogūnais ir kumpiu

2010-01-29T22:01:00.000+02:00

Kišas (pranc. quiche) - man visad atrodė, kad turėtų būti kažkas labai jau sudėtinga ir sofistikuota, na šiaip, prancūziška ir nesuprantama .... ypač lietuviams...

O paprasta iki skausmo, o gal geriau sakyti, kad paprasta ir visai neskausminga? Vienaip ar kitaip, tai buvo mano ir mūsų šeimos metų atradimas. Yra daug jo variantų. Lietuviškai reikėtų vadinti 'pyragu', bet man labiau patinka žodis 'kišas' :).

Penktadienis man kažkaip visad sunki diena. Tad vakarienė turi būti ne tik skani, bet paprasta. Paprasta ta prasme, kad pačio gaminimo turi būt labaaai mažai. Tikrai netiktų cepelinai (o aš jų nekad ir negaminau pati viena, esu tik padėjusi), ar kitas daug laiko reikalaujantis patiekalas. Jei kišui gaminčiau tešlą pati, tai dar minimum valandą ją reikėtų laikyti šaltai, tad penktadienio vakarą pasirinkome, kaip aš vadinu, tinginio variantą. Iš šaldytuvo išėmėm šaldytos tešlos (sluoksniuotos). Po kokių 15 min., kai vos atšilo, išdėjom tešlą į apvalią kepimo formą ir apkepėm orkaitėje 15-20 min. Tuo tarpu supjausčiau tris labai didelius svogūnus, apkepiau svieste ir alyvuogių aliejuje. Kepiau apie pusvalandį, t.y. tiek, kad svogūnai suminkštėtų, apkeptų ir įgautų švelniai rusvą spalvą. Tada subėriau pjaustytą kumpį ir šoninę, prieskonius, kepiau kol apkepė. Kol kepė svogūnai, pasiruošėme užpilą iš 4 kiaušinių, grietinės ir tarkuoto čedaro sūrio. Ant apkepto tešlos pagrindo sudėjau svogūnų ir kumpio mišinį, supyliau kiaušinių-grietinės-sūrio plakinį ir kepėm apie pusvalandį. O iškeptas kišas atrodė taip:

Skanu tiek karštas (vakarienei), tiek šaltas (pusryčiams). Tinka balto ar raudono vyno taurė (vakarienei). O apie tešlos receptą - kitą kartą...

Šiltos arba šaltos burokėlių salotos su majonezo padažu

2010-01-28T22:00:00.003+02:00

Kas sakė, kad darbe pietūs turi būti nuobodūs, nesveiki ar vakardienos likučiai ... Juk skanu ir paprasta pietums darbe pasigaminti šiltas ar šaltas burokėlių salotas. Kadangi turėjau šaltus burokėlius, tai salotos bus šaltos. O šiaip turėtų būti nerealiai skanios šiltos. Na tiems, tokiems kaip aš, kurie burokėlius gali valgyti visais pavidalais: žalius, virtus, keptus, troškintus, sriuboje, salotose, marinuotus, su silke, su pupelėmis ir t.t. tikriausiai galėčiau vardinti toliau. Bet ar verta?

Taigi, subėriau po saują sultenių ir gražgarsčių salotų, sudėjau pjaustytus virtus burokėlius ir gausiai apdėjau majonezo-grietinės-marinuotų agurkėlių padažu. Dar juodos mėgiamos duonos riekė. Ir skanaus! Salotas susimaišėme per 5 min., o vaizdas toks (užfiksuotas mobilaus telefono pagalba):

Ar gi ne puikus spalvų derinys? Bordo, žalia ir balta. Man vien nuo vaizdo jau skanu darosi. Reiks kada šiltas pasigaminti, turėtų būti dar skaniau, kai persipina skoniai ir padažas geriau įsigeria.
Reiktų paminėti, kad įkvėpimo šaltiniu tapo Beatos receptukas, o rezultatas - tai, ką turėjau šaldytuve.

Avinžirnių sriuba su pomidorais

2010-01-25T21:40:00.003+02:00

Improvizuota avinžirnių sriuba su pomidorais pagal Brigitą iš TastyArt

http://www.tastyart.lt/2010/01/avinzirniu-sriuba-su-pomidorais/

Aš mėgstu gaminti iš to, ką turiu ... Man nepatinka, kai reikia verstis per galvą, kai reikia ieškoti ypatingų ingredientų kokiam nors receptui :). Man linksma :).

Taigi, buvo labai paprasta:

- iš vakaro užmerkiau avinžirnius (wou, pasirodo, ekologiškų nusipirkau :) ).

- viriau avinžirnius kartu su viščiuko griaučiaus (kepiau dieną prieš, a la Jamie Oliver, apie tai - kada nors plačiau ...)

- sudėjau smulkintus konservuotus pomidorus

- lauro lapelius

- šviežiai maltus pipirus

- druską

- vištieną (kiek jos buvo likę ant tų griaučių)

- pievagrybių (nemažai)

- aštrių kario prieskonių (hot curry)

Kai supyliau į lėkštes, dar sukrapščiau po šaukštą grietinės ir ... labai tiko raudono vyno taurė ...

Nerealiai skani sriuba :), nuotraukos čia kaip ir 'nei prie ko' :)

... čia dar turėtų grietinė matytis :).

Improvizacija Tom Kha Gai tema

2010-01-24T23:08:00.003+02:00

Kodėl improvizacija? Nes praradau viltį gauti visus ingredientus. Gal po savaitgalio Berlyne ir pirkimo pagal sąrašiuką azijietiškose parduotuvėse pavyks atkartoti arba bent jau pajusti kažką panašaus. Šiaip patiekalus tailandiečių restoranuose ankščiau rinkdavausi be kokoso pieno, bet su laiku, ragaujant įvairius patiekalus, pradėjau mėgti. Gal kad dingo nusistatymas, jog tai "pienas", jog tai kokosas, kas šiaip visad anksčiau asocijuodavosi su desertu.

Taigi, pikantiškai aštrios vištienos sriubos su kokosų pienu išsivirti norėjau jau seniai. Ypač kai tokios šaltos naktys ir ne mažiau žvarbios dienos. Kai lauke šalta, tokia sriuba ypatingai tinka. Ji šildo iš vidaus, yra puiki priemonė prieš siaučiančias virusines, peršalimo ir kitas sezonines ligas. Kas mėgsta, gali pridėti daugiau aštrių prieskonių (čili pastos, čili pipiriukų). Panaršiusi internete vokiškuose puslapiuose radau skirtingų variantų Tom Yam (be kokosų pieno) ir Tom Khai (su kokoso pienu) sriubų. Tiek su jūros gėrybėmis, tiek su vištiena, žuvimi, grybais ir pan. Sriubos pagrindas - alpinijos šaknis (angl. galangal), citrinžolė, kokoso pienas ir vištiena. Šiandien improvizuotai tailandietiškai sriubai naudojau:

apie 400 g vištienos filė

1 l vištienos sultinio

2 citrinžolės šaknų (tik baltas dalis)

reikėjo alpinijos šaknies (neradau, keičiau imbieru, nykščio dydžio)

0,5-1 laimas (man ir 0,5 laimo sulčių buvo per daug)

5 laimo lapeliai (radau džiovintus)

2 pomidorai

3-5 žuvies padažo

5 šitaki grybų

250 g kokoso pieno (kitur rašo, kad 400 g, bet pagal skonį užteko)

kalendros (geriau šviežios, aš neradau, tad keičiau žirneliais)

tamarino prieskonių mišinio (galima naudoti pastą)

čili (reikėjo šviežio, neturėjau, tai keičiau džiovintais)

2 svogūnų laiškų

0,5 a.š. cukraus

Į vištienos sultinį subėriau supjaustytą imbierą, citrinžolę ir laimo lapelius. Beje, citrinžolę prieš tai reikia gerokai paspaudžiau horizontaliąja peilio puse (pakvipo citirina visa virtuvė :)), tada supjausčiau. Subėriau paruoštus ir supjaustytus šitaki grybus (galima keisti pievagrybiais). Tuomet supyliau žuvies padažą, pjaustytus pomidorus, džiovintus čili prieskonius ir čili pastą, subėriau tamarino prieskonius ir kalendros grūdelius. Vištienos filę supjausčiau vieno kąsnio gabaliukais ir subėriau į sriubą. Kai kur išskaičiau patarimus, kad vištieną berti po vieną gabaliuką, kad nesuliptų, bet nebūtina. Svarbu, sumetus, gerai viską išmaišyti, tada tikrai nesulips. Po kokių 15 min. supyliau kokoso pieną, 0,5 laimo sulčių, subėriau cukrų, svogūnų laiškus.
Druskos nenaudojau iš viso, ją geriausiai keisti žuvies padažu, o cukraus gal būtų ir nereikėję, jei laimo būčiau mažiau pylusi... Tačiau buvo skanu, o dėl grožio galima ginčytis:

P.s. tikėjausi, kad liks kitos dienos pietums, tačiau išnyko be pėdsakų ir žaibo greitumu ... iki kito karto.

Lazanija su gaiviomis salotomis ir jautienos kepsneliai

2010-01-23T17:07:00.002+02:00

Taigi, trys žmonės - trys patiekalai: lazanija, jautienos kepsneliai, gaiviosios salotos.

Jautienos kumpio kespnelius marinavau alyvuogių aliejaus, balsamico acto ir naminių prieskonių mišinyje. Marinavosi, kol gaminom lazaniją. Kepiau gerai įkaitintoje keptuvėje, po tris minutes. Pabaigoje supyliau likusį marinatą, tad gavosi tokie 'drėgni'. Viduje buvo dar rausva, tad minkšti ir sultingi. Tai va, taip atrodė tie jautienos kepsneliai, be jokio garnyro ir papuošimų:

Lazaniją gaminau labai paprastai:
alia bolonezės padažui:
*3 didžiuliai svogūnai
*200-300 g jautienos kumpio
*miško grybų (turiu šaldytų)
*konservuotų pomidorų (dvi mažos ar viena didelė skardinė)
*džiugo sūrio
*lazanijos lakštų (pirkau)
alia bešamelio padažas:
*šaukštas sviesto
*šaukštas miltų
*muskato riešuto
*pieno (aš pilu iš akies)
Svogūnus ir jautienos kumpį supjaustau kombainu (atskirai). Neperku faršo. Man patinka kapota mėsa (čia mūsų požiūriai šiandien išsiskyrė :)). Mums skanu, kai svogūnų būna daugiau nei mėsos. Taigi, kepu svogūnus, vėliau dedu mėsą, grybus, pomidorus, prieskonių iš akies ir pagal skonį (druska, pipirai, tabasco, mamos daržo džiovinti prieskoniai, bazilikai - jų dedu daug).
Bešamelio padažui pakepinu svieste miltus, paskaninu muskato riešutu, pilu pieną. Žiūriu, kad gautųsi grietinėlės tirštumo padažas.
Tada sluoksniuojama lazanija: lakštai, baltas padažas, mėsos padažas, sūris, ir vėl lakštai ... paskutinį lakštų sluoksnį ištepam baltu padažu ir gausiai pabarstome sūriu. Šį kartą kepėm beveik valandą 200 laipsnių karštumo orkaitėje (čia jau mūsų orkaitės specifika). Iš pradžių kepiau uždengusi folija, likus 10 min. ją nudengiau, kad gražiai apskrustų. Va taip:

Gaiviąsias salotas gaminau dar paprasčiau. Pirkau 'tinginio' salotų mišinį, kurį papildžiau ūkininkų turguje pirktomis salotomis, vyšniniais pomidorais, raudona saldžiąja paprika, agurkais, ir citrinos - aliejaus padažu. Ir viskas:

O čia mano porcija:

Šiltos sočios salotos su gražgarstėmis

2010-01-21T21:49:00.001+02:00

Kažkada šaltą ir nemielą lapkričio vakarą, kai šaldytuve buvo vos sauja gražgarsčių salotų (paprastai vadiname jas rukola, nes nuo visų g r ir ž liežuvis susipina, o skonis visai dingsta ...), keltas užsilikusių raudonųjų svogūnų ir kedro riešutėlių (nuo kažkada gaminto pesto padažo), varčiau savo mėgstamą skaitinių knygelę "Laimingos virtuvės dienoraštis". Štai kaip atrodo ši skani knyga:

Joje radau šiltų sočių salotų su gražgarstėmis receptą, kuriam dar reikėjo rūkytos kiaulienos šoninės (pancetta), kedro riešutų, čiobrelių šakelių ir parmezano sūrio (parmigiano). Paieškoję radome kumpio ir Džiugo sūrio, kurio beveik visad būna mūsų šaldytuve. Tad ir susirinkome visus ingredientus. Buvo netgi keista ... kad taip iš karto, be didelių laiko investicijų ir parduotuvių, galėjome pasigaminti kažką naujo ... kad taip dažniau :).

Kai bandžiau ieškoti angliško šio recepto Jamie Oliver svetainėje, pagal rucola, tokių salotų neradau, pavyko rasti tik pagal nuotrauką :). Štai čia originalus receptas ir nuotrauka:
http://www.jamieoliver.com/recipes/salad-recipes/scrummy-warm-rocket-salad

Kažkaip keista, kad šiame originaliame variante naudojama daržovė/ salota ar kažkas, vadinamas "rocket". Į lietuvių kalbą "rocket" verčiama kaip vakarutė (Hesperis matronalis), o ne gražgarstė (Eruca sativa). Tad kaip yra iš tiesų, net ir negaliu pasakyti.

Viena žinau, kad rukola čia puikiai tinka. Ir pirmąjį kartą man pavyko beveik taip gražiai paserviruoti, kaip Oliver'io nuotraukoje, tačiau maniškis kažkaip labai sumaišo, tad paskutinį kartą atrodė salotos nelabai fotogeniškos :). Beje, kedro riešutus (kurie pastaruoju metu yra dingę, niekur nerandu) keičiame saulėgrąžų ar moliūgų sėklomis. Irgi skanu.

Gamybos būdas paprastas. Kaip aš sakau, subalansuotas netgi vyrams :). Patikėkite, praktikoje patikrinta: aš jau nepamenu, kada jas ruošiau. Paprastai man lieka tik sūrio pasibarstyti, nes saviškio kiekio aš nepakeliu... per aštrus man Džiugo sūris, jei būna daugiau nei minimum.

Taigi, dabar paprastai pakepinam vytintą ar rūkytą kumpį (ne šoninę, nes alia sveikiau), išimam ir padedam atskirai. Pilam šaukštą ar porą gero alyvuogių aliejaus (ne per daug), įmetam čiobrelių šakelę, į aštuonias dalis supjaustytus du raudonus svogūnus, saują kedro riešutų, pabarstome druska ir ant lėtai kepam. Svogūnai turi suminkštėti, tapti saldūs, tačiau neapsvilti. Kai jie jau būna tokie, kokius mėgstame, beriame atgal kumpį, viską gerai sumaišom, pašildom ir viskas. Kepimas baigtas. Viska suverčiam į dubenį, čiobrelių šakeles išimam, įmetam garžgarsčių salotas, patarkuojam parmezano ar džiugo sūrio (man skanu su bulvių skustuku, tokiais didesniais nesubyrėjusiais gabaliukais), pašlakstom balsamico actu, šviežiai maltais juodais pipirais (jei yra noro) ir kraunam į lėkštes. Man skaniausia su ciabatta duona... ir raudono vyno taure. Na, pridėkime žvakes, neskubrius pokalbius ir Tracy Chapman "Telling stories" ....

Prancūzija: foie gras, baguette, vynas ... ir meilė

2010-01-18T21:22:00.002+02:00

Šiandien, važiuojant į mokyklą, dukra paklausė, ką galima papasakoti apie Prancūziją (pasirodo, reikėjo pasiruošti klasės valandėlei). Napaleonas, Paryžius, Notre Dame, Šartro katedra, Vaterlo, Versalio rūmai, monarchija, Provansas, vynas, foie gras ir baguette ... ir nostalgiški atostogų prisiminimai ...

Aš visad laukiau kelionės į Prancūziją. Kai sėdi į mašiną, įsimeti miegmaišius, palapines, minimum drabužių, būtinai žemėlapį ir važiuoji iš anksto susidėliotu maršrutu. Na, jei tas susidėliotas maršrutas yra žinojimas, kiek turime dienų, ką norime pamatyti ir kur, kada (bent apytiksliai) reikėtų būti, tai tokį planą turime visada. Šiais metais nepatingėjome ir įsigijome GPS įrangą, tad šturmanui (t.y. man) šįkart net važiavimas buvo atostogos.

Trumpą informaciją mums suteikė lonely planet internetu pdf formatu įsigyta skirtingų regionų informacija. Beje, labai nesudėtinga, išsirenki jų puslapyje, kokių regionų reikia, sumoki kreditine kortele ir gauni dokumentą el. paštu. Žodžiu, lastminute variantas, kaip pasisemti informacijos. Ir dar, pakankamai pigu, nešiotis lengva, nes regioną susilankstai, sudedi į kišenę - ir viskas, ir praktiška, knygos pirkti nereikia, informacija nepasensta.
Antrą kelionės dieną supratau, kad man visai nerūpi pamatyti kuo daugiau, aplankyti muziejus ir sužinoti istorinių faktų. Visa tai gavom iš lonely planet vadovo, skaitytų knygų, be to vyras domisi istorija, tai užkamšė ar papildė mano istorijos žinias (bent jau tam kartui). Man tapo staiga akivaizdu, kad įdomiausia dalis - tai gastronomie. Tai valgymo kultūra, patiekalai, vynas.
Tai foie gras, baguette, camembert, brie, roquefort, crepes, moules, o šalia jų sidras (nepainiokime su tuo, ką gamina tautiečiai), vynas, šampanas ir visos įmanomos jų variacijos.

Apie tai, kaip valgomas delikatesinis žąsų ar ančių kepenėlių paštetas Foie gras, kaip derinamas maistas su vynu, kada kas valgoma ir kaip aš nerašysiu, rašau apie tai, ką man paliko Prancūzija.

Apie vakarienę kempinge, kai po įspūdžių pilnos dienos atsidarai vyno butelį ir mėgaujiesi vakaru, kai Foie gras tepi ant kvepančios traškios bagetės, kai nuo camembert intensyvaus skonio ir kvapo užima tavo kvapą ir ieškai, kas ir kur taip 'smirda', kai supranti, kad nereikia nei baltų staltiesių, nei kėdžių, kad užtenka mylimo žmogaus, ramių pokalbių prie vyno taurės ir paprasto tikro maisto.

Buvo ir restoranas ant įlankos kranto. Ten valgėme moules su bulvėm fri. Vienas ėmėm "Moules ou poivres", o kitos - su mėlynuoju sūriu. Viską lydėjo nerealioji baguette, bulvytės ir šaltas gaivus baltas namų vynas.

Apie baguette tikriausiai galėčiau kalbėti nesustodama tris dienas, o per dvi savaites tapau priklausoma. Prabusdavau su viena mintimi, kaip aš ją valgysiu su camembert sūriu... Nerealu.... dabar net prisiminti gera. Bet kažkodėl man gimtinėje toks noras nekyla, jau geras pusmetis praėjo, o šito sūrio nepirkau. Gal dėlto, kad baguette čia tik 'prancūziškas batonas', o gal tiesiog todėl kad atradau kitokį maistą... (apie metų atradimu kitą kartą).

Crepes neišbandyti tiesiog sąžinė neleido. Bretanėje populiarūs tiek crepes (iš kvietinių miltų), tiek galette (iš grikinių miltų), mes pasirinkome tradicinį variantą (mane atbaidė mano asmeninė patirtis, kai bandžiau kepti grikinius blynus, tada ir supratau, kad jie - ne man).

Crepes au miel (su medumi)

Crepes aux framboise (su braškių uogiene)

Crepes valgėme Saint-Michel'yje La Sirene creperie, mūsiškai blyninėje, po to, kai pasitariau su gerąja lonely planet :). Štai kaip atrodo ta senoji abatija Le Mont Saint-Michel, kuri atsilaikė ir prieš britus:

Apie tai, kiek vyno išgėrėme, kokio ragavome tikriausiai galėčiau dar ne mažiau parašyti. Apie tai, kaip lankėmės cognac namuose, degustavome champagne turizmo ofise, kokių maison du vin pravažiavome, apie vynuogynus, Bordeaux, vandenyną - į vieną puslapį nesudėsiu.

Indiškai lietuviška anties kvapo sriuba ...

2010-01-17T18:52:00.008+02:00

Lietuviška sriuba su indišku prieskoniu, todėl šildanti iš vidaus, gražios oranžinės spalvos, kaip tik šaltą žiemos dieną, kai kamuoja sloga, dusina kosulys ir šiaip visa tokia nei šiokia nei tokia ...

Ši sriuba tikrai tik anties kvapo, nes sultinio pagrindas - vakarykštės anties kauliukai.

Dariau viską paprastai - ant anties taukų, likusių nuo kepimo, pakepinau svogūną, česnaką, kario prieskonių, kumino, džiovintų naminių mamos prieskonių be visokių E (džiovintos morkos, petražolės, salierai, kt.), žiedais pjaustytas morkas. Tada sudėjau anties likučius, porą saujų perlinių kruopų, plikytų ir laukinių ryžių, kubeliais pjaustytų bulvių, cukinijos, supyliau vandenį ir viriau, kol suminkštėjo kruopos ir daržovės.

Foto aparatas liko darbe, mobilus taisykloje, tad likau be nuotraukų, tik pilna kvapnių prisiminimų ir šilumos, siekiančios kojų pirštų galiukus ...